„Konvergencija su Europos Sąjunga Lietuvoje pastaraisiais metais vyko tik įmonių lygmeniu, kitose srityse Lietuva prarado vidutiniškai 5–6 metus, t. y. atsidūrė ten, kur jau buvo 2005–2008 metais“, – teigia SEB banko analitikai.

Pristatydamas naujausią SEB banko analitikų parengtą leidinį „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad 2008–2009 metais globalinė finansų krizė negailestingai sujaukė iki tol nuosekliai vykusį konvergencijos su Europos Sąjunga procesą. „Šalis, kurios išlipo iš pasaulinės ekonominės pelkės beveik sausos, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, tuo tarpu kitos valstybės skyrėsi tik patirtos krizės gyliu. Deja, drauge su kitomis Baltijos sesėmis Lietuva priklausė grupei šalių, kurios 2009 metais patyrė ypač skausmingą ekonominį sukrėtimą ir tik per vienerius metus neteko maždaug 15 proc. savo bendrojo vidaus produkto“, – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, pagal pagrindinius makroekonomikos rodiklius Lietuva nutolo nuo Europos Sąjungos vidurkio, o padėtį pavyko iš dalies pataisyti tik 2010–2011 metais. Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, pagal perkamosios galios standartą 2005 metais BVP vienam gyventojui Lietuvoje sudarė 53 proc. Europos Sąjungos 27–ių šalių vidurkio, 2008 metais – 61 proc., tuo tarpu 2009 metais – 55 proc., o 2010 metais – 57 proc. (2011 metų duomenys oficialiai dar nepaskelbti).

„Nors makroekonomikos rodikliai rodo apie ekonomikos nubloškimą atgal, tačiau vien tik tamsiomis spalvomis Lietuvos ekonominio paveikslo tapyti nereikėtų. „Įmonių lygmenyje mes, atvirkščiai, dar labiau pasitempėme ir šiandien daugelyje sričių mažai kuo nusileidžiame Vakarų Europos konkurentams“, – pabrėžė G. Nausėda. Anot jo, ekonominio sunkmečio sąlygomis mikrotendencijos ir makrotendencijos dažnokai konfliktavo tarpusavyje, pavyzdžiui, siekdamos padidinti sąnaudų efektyvumą, įmonės atleido daug darbuotojų, kurie papildė bedarbių gretas ir blogino nedarbo lygio rodiklį. Tą patį galima pasakyti ir apie atlyginimų karpymą, kuris lėmė ryškų vidutinio darbo užmokesčio nuosmukį 2009 metais.

Pasak G. Nausėdos, šiuo metu pagal BVP vienam gyventojui rodiklį mūsų šalis atsidūrė 2007–2008 metų lygyje, pagal privatų vartojimą vienam gyventojui – taip pat grįžo į 2007–2008 metus, pagal maisto produktų lyginamąjį svorį vartojimo krepšelyje – į 2006–2007–uosius, pagal realųjį darbo užmokestį – į 2006–uosius (beje, šioje srityje situacija toliau blogėjo), pagal nedarbo lygį – į 2001–2002–uosius, pagal akcijų kursų indeksą vietos rinkoje – į 2008–uosius, pagal būsto kainas – į 2005–uosius. „Taigi dėl „Lehman Brothers“ sukeltos infekcijos ir dabartinės tebesitęsiančios euro zonos skolų krizės vidutiniškai praradome maždaug 5–6 metus“, – sakė G. Nausėda.

Tiesa, kitos ES valstybės taip pat pasuko laikrodį atgal: Graikija – net 12 metų, Latvija – 9 metus, Airija, Italija, Portugalija ir Ispanija – 7 metus. Neišvengė grįžimo į praeitį net Vokietija ir Prancūzija – atitinkamai 2 ir 4 metais. „Tokios kai kurių šalių lenktynės atgaline kryptimi reiškia ne suartėjimą, o dezintegraciją. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, dėl ekonominės ir finansų krizės santykinai labiau nukentėjo tos šalys, kurios nėra pirmaujančios Europos Sąjungoje pagal BVP vienam gyventojui ir kitus gyvenimo lygį rodančius skaičius“, – sakė G. Nausėda. Pasak ekonomisto, visa tai byloja, kad nuo 2009 metų Lietuvos konvergencijos su Europos Sąjunga procesas sustojo ir kad kol kas būtų pernelyg drąsu tvirtinti, jog šaliai vėl pavyko atsistoti į nuoseklios ir ilgalaikės plėtros vėžes. G. Nausėdos nuomone, šiuo metu didžiausia šalies verslo problema yra ne veiklos efektyvumas ar sąnaudų lygis, o žinomumo ir stipraus prekės ženklo stoka – dėl šios problemos tenka nemenką sukurtos pridėtinės vertės dalį atiduoti užsienio partneriams.