„Google“ milijardierių remiami Ericas Andersonas ir Chrisas Lewickis „Newscientist.com“ prisipažino, kad puoselėja grandiozinius asteroidų kasybos planus ir tai – tik pradžia.

Jūsų asteroidų kasybos bendrovė „Planetary Resources“, proteguojama „Google“ vadovų Larry Page‘o ir Erico Schmidto. Ar buvo sunku juos įkalbėti investuoti į jūsų planą?

E. Andersonas: „Google“ vyrukai mėgsta kosmosą ir supranta užplanetinės ekonomikos plėtojimo svarbą. Taip Larry Page‘as ir Ericas Schmidtas tapo investuotojais. Dar viena kertinė „Google“ figūra Sergey Brinas užsirekomendavo kaip būsimas mano kosminio turizmo kompanijos „Space Adventures“ pirkėjas.

Ketinate orbiton iškelti keletą teleskopų, kurie registruotų asteroidus, turtingus metalų ar vandens. O po to planuojate į juos siųsti robotizuotus erdvėlaivius ar zondus (a la „Curiosity“), kurie asteroidus ištirtų ir galbūt pradėtų eksploatuoti. Jūs rimtai?

Ch. Lewickis: visiškai. Pirmąjį teleskopą planuojame paleisti per artimiausius 18 mėnesių – patys juos konstruojame savo gamykloje Belevju (Vašingtonas, JAV). Turime daugiau kaip 30 labai patyrusių inžinierių komandą, dirbusių NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (JPL), įskaitant ir mane patį. Daugelis iš mūsų prisidėjo kuriant NASA marsaeigį „Curiosity“. O aš pats buvau marsaeigių „Spirit“ ir „Opportunity“ sistemų inžinierius, taip pat skrydžio direktorius, kai jie leidosi Marse.

Kiek jums reikės asteroidus medžiojančių teleskopų? Ir ar jų gretose bus kas nors panašaus į „Hubble“?

E. Andersonas: per ateinančius penkerius metus norėtume jų turėti nuo 10 iki 15 – kai kuriuos iš jų skraidintume „Virgin Galactic“ raketomis. Žinoma, tie teleskopai toli gražu ne tokie „gabūs“, koks yra „Hubble“ – milijardo JAV dolerių vertės mikroautobuso dydžio optinis aparatas. Mūsų teleskopai – mes juos vadiname „Arkyd 100” aparatais – bus pusmetrio skersmens kubai, kiekvienas iš kurių kainuos po 1 mln. JAV dolerių. Tiesa, pirmasis kainuos daug brangiau. Bet kai jie bus ištobulinti taip, kad galės nepriekaištingai funkcionuoti, mes juos planuojame gaminti serijiniu būdu.

Ch. Lewickis: Kuo mažesnius juos pagaminsime, tuo pigiau kainuos juos nuskraidinti į orbitą. Optimalus variantas – pusmetrio kubai su 22 cm skersmens optika.

Iš kur žinosite, ar asteroide yra platinos, aukso ar vandens?

Ch. Lewickis: charakterizuosime juos, tyrinėdami jų albedus – nuo jų atsklindančius šviesos kiekius. Po to su deramais instrumentais galėsime imtis jų klasifikavimo – skirstymo į tipus: kurie – akmeniniai, kurie – metaliniai, kurie – turtingi anglies. Pradėsime nuo optinės analizės. Tai atliks „Arkyd 100“ kubai, ginkluoti spektroskopiniais, infraraudonaisiais ir ultravioletiniais jutikliais (jei jų reikės).

Tarkim, aptikote neblogą asteroidą-pretendentą. Kas toliau?

E. Andersonas: toliau į orbitą siunčiame kitą kosminį aparatą, kuris jį ištirs detaliau. Tai bus raketiniais varikliais papildytos „Arkyd 100“ versijos – jas vadiname „Arkyd 200“. Jos darbuosis Žemės apylinkėse. Bus dar ir „Arkyd 300“, skirti komunikuoti su tolimuoju kosmosu. Pirmiausia įsitikinsime, kad perpratome kiekvieną kubinį asteroido centimetrą. Išsiaiškinsime jo buvimo vietą, inerciją, sukimosi parametrus ir kitus dalykus – ar jis yra degęs, susidūręs, ar turi anglies, o gal yra metalinis. Prieš skraidindami ten eksploatavimo techniką, asteroidą žinosime kaip nuluptą.

Ar sugebėsite vien teleskopais išsiaiškinti, pavyzdžiui, ar asteroide yra platinos atsargų?

Ch. Lewickis: tikriausiai ne. Bet gebėsime atskirti, ar asteroide yra tik akmens, ar jame yra ir metalo, vandens ar silikatų. Štai asteroidų žiede yra toks egzempliorius, pavadinimu „24 Themis“. Mums stebint iš Žemės pavyko jo paviršiuje aptikti vandens ledo. Metalams identifikuoti reikės spektrometrijos ir parskraidintų mėginių analizės. „Arkyd 300“ nuskris į pasirinktą asteroidą, nusileis ant jo, paims mėginių, po to grįš Žemėn su nuotraukomis, duomenimis ir mėginiais.

Kasti rūdą 50 ar 500 skersmens asteroide, kur trauka lygi nuliui, turėtų būti kietas riešutėlis net ir robotams. Kokias technologijas taikysite?

Ch. Lewickis: viliamės, kad 300-osios serijos „arkidai“ leis mums jų pagrindu sukurti kasybos techniką. Joje bus labai daug įvairių funkcijų. Kasybos technika galės varijuoti nuo labai mažiukų aparatėlių, gebančių vienu metu atlikti keletą užduočių, iki rimtų industrinių gremėzdiškų erdvėlaivių. Tačiau iki tol mums reikės nuskristi į asteroidą, jį patyrinėti, išsiaiškinti ypatumus ir galimybes.

Užsiminėte, kad asteroidą iš principo būtų galima parvilkti arčiau Žemės – taip būtų paprasčiau jį eksploatuoti. Ar tai realu?

E. Andersonas: taip, realu. Vienas iš būdų – paprasčiausiai asteroide rastą vandenį paversti raketiniu kuru ir naudoti šį suteikiant asteroidui impulsą ir įvedant jį į naują skriejimo trajektoriją. Suskaidykite vandenį į vandenilį ir deguonį – ir jūs turėsite tuos pačius degalus, kokie buvo naudojami daugkartinio naudojimo erdvėlaiviuose „Space Shuttle“. Kai kurių asteroidų sudėtyje vandens yra iki 20 proc. – tiek pakaktų tą luitą nuskraidintumėt į bet kurį Saulės sistemos kampelį.

Kitas būdas – asteroido paviršiuje įrengti katapultą ir išnaudoti šiluminę saulės energiją. Tuomet balastą išsviestumėte į priešingą pusę krypčiai, kuria pageidaujate skraidinti asteroidą.

Ch. Lewickis. Ir tai ne vien mūsų idėjos. Keko instituto tyrimas apie asteroido sugrąžinimą, kuriame dirbo JPL, NASA, Kalifornijos technikos instituto žmonės, parodė, kad tokia technologija būtų galima keleto metrų skersmens asteroidus įvesti į orbitą aplink Mėnulį.

Ar mąstėte apie kitokias asteroidų išnaudojimo alternatyvas?

E. Andersonas: yra viena tokia fantastiška idėja: galėtume kurį nors asteroidą „įdarbinti“ kaip transporto priemonę kelionėms iš Žemės į Marsą ir atgal. Tai būtų savotiškas autobusas: tiems, kam reikia į Marsą, sėda į jį ir darda. Po to tas pats autobusas parskraidina apsilankiusius Marse. Tik pagalvokit. Iš principo asteroidą galima paversti erdvėlaiviu.

Išskyrus naudas investuotojams, ar sulauktume kokios nors naudos iš viso to ir mes, visi likusieji?

E. Andersonas: reikia tikėtis. Mes viliamės atrasti šimtus naujų asteroidų, kurie kitu atveju taip ir liktų neatrasti – taip pat ir tie, kurie kelia pavojų Žemei. Mums reikia išmokti nuvilkti asteroidus iš jų trajektorijų: egzistuoja rizika maždaug kas kelis šimtus metų Žemei susidurti su kokiu asteroidu. Taip įvykus, Žemėje gali būti daug aukų ir milijardiniai nuostoliai. Jei 1908 m. Tunguskos meteoritas būtų pataikęs į Londoną ar Niujorką, būtų žuvę milijonai. Asteroidai – vienas iš grėsmingiausių natūralių pavojų, kurie tikrai įvyks – tai tik laiko klausimas. Tad turime būti tam pasirengę.

Ką rinksitės kaip prioritetą: asteroiduose ieškoti vertingų metalų ar degalų šaltinių?

E. Andersonas: vienas iš pirmųjų mūsų tikslų – sukurti raketinio kuro bazių tinklą.

Tai bus kažkas panašaus į kosmines degalines, kokias yra minėjęs „Space X“ milijardierius Elonas Muskas, kalbėdamas apie ekspedicijas į Marsą?

E. Andersonas: mane su Elonu sieja bendras tikslas – jei atvirai, jų turime ne vieną. Tačiau Marso kolonizavimas neprasidės tol, kol drastiškai nesumažės nuvykimo į tą planetą ir parvykimo iš jos kaštai. O degalinių tinklas tam išties galėtų pasitarnauti.