Kadaise Žemė buvo vienas nesibaigiantis sausut sausutėlis rutulio formos kontinentas. Kaip Merkurijus, Mėnulis ar Marsas šiandien. Tačiau netruko ateiti ir žemynų era.

Mokslininkai mano, kad vandens į Žemę prinešė kometos – iš jų susiformavo vandenynai. Tačiau kontinentų kontūrus braižė ir tebebraižo ne tik jie, bet ir nuolat judančios tektoninės plokštės. Ankstyvoje Žemės jaunystėje nutiko taip, kad tektoninės plokštės vandeniu padengtoje Žemėje sustūmė vieną superkontinentą – Pangėją (lot. – „Pangaea“, liet. – „visos žemės“).

Skirstytis Pangėja pradėjo visai neseniai – tik prieš 200 mln. metų (Žemei – 4,5 mlrd. metų). Pangėja it ląstelė pasidalijo į du superžemynus – Gondvaną (pietų pusrutulyje) ir Lauraziją (šiaurės pusrutulyje). Savo ruožtu, dalijosi ir šios „ląstelės“ – dabar Žemėje tokių turime šešias (Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Antarktida, Eurazija, Afrika, Australija).

Nors mokslininkai turi gana nemažai geologinės informacijos apie Pangėją (visame pasaulyje apstu priešistorinio vandenyno dugno nuosėdų ir pan.), klausimas apie tikslią Pangėjos formą tebėra atviras ir neturintis tikslaus atsakymo.

Kur kas mažiau žinoma, ar kada nors egzistavo žemynų iki Pangėjos. Vienas iš tokių hipotetinių superžemynų yra Rodinija. Mokslininkai spėja, kad ji galėjo susiformuoti prieš maždaug 1,1 mlrd. metų, o skaidytis pradėjo prieš 800-600 mln. metų. Geologai yra linkę manyti, kad superžemynų skaidymasis į žemynus ir „susibėgimas“ atgal į vieną krūvą sudaro vadinamąjį superžemyno ciklą.

Panašu, kad tas ciklas tebevyksta ir dabar. Žemynai juda kaip ir judėję – tolsta vieni nuo kitų maždaug po 2–3 cm per metus. Žemynų judėjimas kelia žemės drebėjimus, kursto išsiveržti ugnikalnius ir formuoja naujus kalnus. Po daugelio milijonų metų dabartiniai žemynai, ko gero, iš naujo susijungs į vieną.