Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas pritarė Seimo nario V. A. Matulevičiaus siūlymui, jog darbdavys darbuotojų skatinimui turi skirti ne mažiau kaip 25 procentus gaunamo pelno. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vertinimu, toks siūlymas iš esmės yra bandymas įstatyminiais reikalavimais reguliuoti atlyginimų nustatymą, kas nėra priimtina laisvos rinkos ekonomikos šalyse.

Darbo užmokesčio dydis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo darbo patirties, kvalifikacijos, kompetencijos, įgūdžių, išsilavinimo ir kt.

Šis pasiūlymas gali duoti ne teigiamą, o atvirkščiai – neigiamą – rezultatą ir skatinti įmones mažinti pelną. Atkreiptinas dėmesys, kad mokestinė našta šiems „25 procentams pelno“ stipriai išaugtų, t.y. būtų apmokestinama ne tik pelno mokesčiu (15 proc.), bet išmokant darbuotojams apmokestinama gyventojų pajamų (15 proc.) bei socialinio draudimo (40 proc.) mokesčiais. 

Be to, nėra jokio aiškumo, kaip ši dalis pelno turėtų būti paskirstoma darbuotojams, t.y. ar turi būti skatinami visi darbuotojai, ar visi turi būti skatinami vienodai. Toks neaiškumas automatiškai programuoja darbo ginčus.

LPK atkreipia dėmesį, kad siekiant skatinti darbuotojus vertėtų galvoti apie visai kitokį modelį – socialinių iniciatyvų skatinimą. LPK jau nuo 2008 m. siūlo priimti Gyventojų pajamų mokesčio, Privalomojo sveikatos draudimo, Valstybinio socialinio draudimo, Pelno mokesčio įstatymų pataisas, kurios motyvuotų tiek darbdavius, tiek darbuotojus per palankias mokestines lengvatas, ir leistų darbdaviams 25 proc. įmonės darbo užmokesčio fondo skirti darbuotojo sveikatinimo, sporto ir poilsio, maitinimo ir vežiojimo, kompetencijos ugdymo, darbo aplinkos gerinimo, šeimų gerovės tobulinimo, pagalbos apsirūpinant būstu, pensijos kaupimo, gyvybės draudimo, sveikatos draudimo ir kitoms kolektyvinėje sutartyje ar susitarime numatytoms paslaugoms.

Socialiniu modeliu siekta didinti darbo santykių lankstumą ir patrauklumą užsienio investuotojams, tačiau šios nuostatos sukuria priešingą rezultatą, t. y. mažina Lietuvos patrauklumą investuotojams.