Gyvybės draudimo įmonės turi būti įstatymu įpareigotos aiškiau atskleisti informaciją apie taikomus mokesčius, galimus interesų konfliktus, palengvinti galimybes vartotojams nutraukti sutartis ar keisti paslaugos teikėją. Šie ir kiti skaidrumą, konkurenciją ir vartotojų apsaugą didinantys pakeitimai numatyti Lietuvos banko parengtame Draudimo įstatymo pakeitimų projekte, kuris pateiktas Finansų ministerijai.

„Siekiame esminių permainų kaupiamojo ir investicinio gyvybės draudimo srityje, kurioje aptikome rimtų skaidrumo ir nepakankamos vartotojų apsaugos problemų. Įgyvendinus siūlomus pakeitimus, padidėtų draudimo įmonių atsakomybė, būtų uždrausta imti mokesčius už paslaugas, kurių iš esmės draudimo įmonės neteikia, o vartotojai aiškiai matytų visus sumokamus mokesčius“, – sako Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja.

Svarbiausi siūlomi pakeitimai

1. Uždrausti turto valdymo mokesčio ėmimą, jei gyvybės draudimo įmonės realiai neteikia turto valdymo paslaugos. Dažnais atvejais draudikai investicinio gyvybės draudimo klientų turto ir jiems tenkančios rizikos nevaldo, o apsiriboja tik profesionaliųjų valdytojų valdomų kolektyvinio investavimo subjektų, į kuriuos investuojamos klientų lėšos, parinkimu.

2. Įpareigoti draudiką, prieš sudarant gyvybės kaupiamojo draudimo sutartį, vartotojui pateikti informaciją apie visus draudimo sutarties mokesčius ir infliacijos poveikį iliustruojantį pavyzdį. Lietuvos banko atliktas tyrimas parodė, kad lėšų, periodiškai investuotų įsigyjant investicinio gyvybės draudimo produktą, grąža (neatsižvelgiant į valstybės mokesčių lengvatą) daugeliu atveju, net ir kaupiant ilgą laikotarpį, yra neigiama arba neviršijanti vidutinės ilgalaikės infliacijos lygio. Tai reiškia, kad dažnai vienintelė paskata vartotojui investuoti pagal tokią sutartį yra ne draudimo įmonės investicinės veiklos rezultatas, o mokesčių lengvata.

3. Nustatyti terminą, per kurį draudimo įmonė turės lygiomis dalimis išdėstyti ir iš vartotojų įmokų galės išskaičiuoti su gyvybės kaupiamojo draudimo sutarties sudarymu susijusias sąnaudas. Toks terminas neturėtų būti trumpesnis nei treji metai. Šiuo metu dažnu atveju dėl iškart sumokamų komisinių draudimo tarpininkams sąnaudos išskaičiuojamos per pirmus dvejus metus. Tokiu atveju mažesnė vartotojo įmokų dalis skiriama investicijoms, o nutraukus sutartį, vartotojas dėl šių nepadengtų sąnaudų neatgauna arba atgauna mažą dalį sukaupto investicinio kapitalo.

4. Nustatyti reikalavimą, kad vartotojui nutraukiant sutartį, draudimo įmonė iš vartotojui mokamos išperkamosios sumos negalėtų atskaityti jokių kitų mokesčių, išskyrus draudimo sutarties nutraukimo mokestį. Jo dydį siūloma apriboti iki 2 % sukaupto kapitalo vertės, bet ne daugiau kaip 50 eurų. Šiuo metu ypač dideli draudimo sutarties nutraukimo mokesčiai vartotojus „užrakina“ ir panaikina bet kokias paskatas svarstyti efektyvesnes investavimo alternatyvas.

5. Nustatyti, kad visa draudimo rinkos dalyvių esamiems ir potencialiems klientams teikiama informacija būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o reklaminio pobūdžio informacija – dar ir aiškiai atpažįstama. Šis reikalavimas leis esamiems ar būsimiems klientams gauti objektyvią informaciją apie paslaugą ir atitinkamai priimti racionalesnį sprendimą dėl jos.

Minėti įstatymo pakeitimai parengti Lietuvos banko atliktais tyrimais identifikavus draudimo rinkos problemas, viešai diskusijai pasiūlius jų sprendimo būdus ir atsižvelgus į viešos diskusijos metu draudimo rinkos dalyvių ir kitų suinteresuotųjų asmenų pateiktas pastabas bei pasiūlymus. Lietuvos bankas parengtą Draudimo įstatymo pakeitimų projektą perdavė Finansų ministerijai. Pakeitimus suderinus su institucijomis ir visuomene, jie bus teikiami priimti įstatymų leidėjui.