Ar daug laiko praleidžiantis vaikas kompiuterinių žaidimų pasaulyje yra nelaimingas? O kaip vertinti žaidimus ar kaip priežastį ar kaip rezultatą?
Ar daug laiko praleidžiantis vaikas kompiuterinių žaidimų pasaulyje yra nelaimingas? O kaip vertinti žaidimus ar kaip priežastį ar kaip rezultatą?
JK vyriausybė išleido trumpą studiją tema „Kaip sveikas elgesys didina vaiko gerovę“. Joje pateikiama statistika, kad pusė milijono vaikų JK nejaučia pilnatvės. Naudojamas gerovės terminas (angl. well–being) reiškia dinamišką būseną, kai individas gali tobulėti, vystyti savo potencialą, produktyviai ir kūrybiškai dirbti, sukurti stiprius ir teigiamus santykius su kitais ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime“.
Tai labai įdomi studija, pateikianti rimtų faktų apie tai, kiek laiko vaikai praleidžia prie kompiuterio, kokia jų fizinė veikla ir kokie valgymo įpročiai. Studija jokiais būdais nedeklaruoja to, kad vaikai per daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar TV ekranų, ji rodo, kad vaiko gerovė yra kompleksiška ir priklauso nuo visos aplinkos, kokioje jie gyvena (kokie yra šeimos santykiai, kiek yra kontrolės ir pasirinkimo laisvės, kokia yra finansinė šeimos situacija ir pan.) – kuo minėti dalykai yra geresni, tuo sveikesnis vaiko elgesys, kai jis yra vienas.
Studija parodė, kad tie vaikai, kurie praleidžia daugiau laiko žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuterinius žaidimus gyvenime patiria daug neigiamų emocijų, pykčio, depresijos. Ir štai čia keliamas klausimas: ar vaikai žaidžia dėl to, kad jaučiasi nelaimingi, ar tai, kad jie tiek daug žaidžia yra žaistų žaidimų pasekmė. Kol kas sunku paaiškinti ar laikas, praleistas prie ekrano nulemia vaiko gerovės prastėjimą ir yra to priežastis ar vis dėlto yra pasekmė.
Tėvai turėtų atidžiai stebėti savo vaikus, ką jie žiūri ir kiek laiko praleidžia prie vieno ar kito šviečiančio ekrano. O jeigu kažką žiūrėti, naršyti nori būdami vieni – tai dar vienas stiprus indikatorius, kad kažkas ne taip. Taip pat labai svarbu ne tik sekti vaikų veiklą, bet ir dalyvauti joje kartu su jais – žaisti, žiūrėti, bendrauti ir dalintis įspūdžiais. Jeigu vaikai nejaučia pilnatvės/gerovės ir bando ją kompensuoti, gaudami kažkokias emocijas iš ekrano, geriausias būdas vaikams leisti vėl pajausti gerovę yra kartu su jais užsiimti ta pačia veikla. Pradėjus kartu žaisti kompiuterinius žaidimus, tėvai su vaikais kartu galėtų nuspręsti, ar tikrai verta, kad tas žaidimas būtų jų šeimoje, kaip dažnai jis turi būti žaidžiamas ir pan., o laikui bėgant gal vaikai priims alternatyvius laiko praleidimo būdus – ne prie ekrano.