Norėdami padėti abiturientui išsirinkti studijas, aplinkiniai dažnai siūlo pagalvoti, kokį darbą jis norėtų dirbti visą gyvenimą. Kaip gali tai žinoti aštuoniolikmetis, kuris ką tik baigė mokyklą ir neturi rimtesnės darbo patirties? Per didelė atsakomybė renkantis profesiją, universitetą, baimė nepataisomai suklysti jauną žmogų gali atvesti prie neracionalių sprendimų. Kad taip nenutiktų, siūlome atkreipti dėmesį į 3 dalykus, kurių nereikėtų daryti renkantis studijas.

1. Galvoti, kad studijų pasirinkimas lems visą tolimesnę ateitį

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Studijų prorektoriaus prof. dr. Romualdo Kliuko nuomone, rinkdamasis profesiją abiturientas turi gerai pagalvoti, ko jis iš tikrųjų nori ir ką mėgsta. „Bet pagalvoti reikia kritiškai: ar tas pomėgis gali virsti darbu, ar geriau jis turi likti hobiu“, – pataria jis. Į tai, kad daugelį abiturientų kausto baimė pasirinkti netinkamas studijas, kurios nukreiptų į nemėgstamą siauros specializacijos darbą, profesorius atsako, kad gyvenimas reikalauja visą laiką mokytis, kelti kvalifikaciją, nestovėti vietoje, o tai padeda atrasti savo kelią ir jį kreipti norima linkme.

Pomėgius suderinti su darbu kai kuriais atvejais padeda vis populiarėjančios tarpdisciplininės studijos, sujungiančios kelių sričių žinias. Kaip pavyzdį R. Kliukas pateikia pramoninio gaminio dizaino studijų programą, kur absolventas studijų metu gauna 50 proc. inžinerinių, 25 proc. informatikos ir 25 proc. meno žinių.

Tarpdisciplininės studijos ne tik tenkina darbdavių poreikį gauti įvairiapusiškai savo sritį išmanantį specialistą, bet ir suteikia daugiau galimybių pačiam studentui. „Dar vienas tarpdisciplininės studijų programos pavyzdys – inžinerinė architektūra, sujungianti architektūros ir statybos sritis. Darbdaviai labai vertina tokius specialistus, nes jie turi tūrinį bei erdvinį mąstymą ir kartu moka kurti konstrukcijas. Baigus tokią specialybę galima pasukti tiek į architektūros, tiek į konstrukcijų, projektavimo, inžinerinę sritis“, – apie tai, kaip įgytą specialybę galima pakreipti norimos karjeros linkme, pasakojo R. Kliukas.

2. Manyti, kad pasirinkus netinkamas studijas nebus kelio atgal

Klaidinga manyti, kad pasirinkus netinkamas studijas teks gailėtis visą likusį gyvenimą. „Sėkmė aplanko tik tuos, kurie įdeda daug darbo ir pastangų. Šiame procese būna ir nemažai sunkumų. Bet turi pabūti bent vieną dieną nelaimingas, kad žinotum, kas yra laimė“, – primena profesorius. Tačiau jei studentas daugiau laiko jaučiasi nelaimingas ir supranta, kad pasirinko netinkamas specialybę, kiekvienas universitetas siūlo įvairių sprendimų. „Visada galima pereiti į kitą studijų programą, net į kitą universitetą. Galima pasiimti akademines atostogas, padirbėti ir pagalvoti, ar sugrįžti į universitetą, ar ne“, – galimybes vardijo Studijų prorektorius.

Taip pat R. Kliukas pabrėžė, kad technologiniai ir fiziniai mokslai turi savų privalumų, mat juos baigus galima pasukti socialinių mokslų kryptimi. „Daug geresnis ir profesionalesnis specialistas tampa tada, kai, pavyzdžiui, baigęs statybos studijas, toliau mokosi nekilnojamo turto vadybą arba po transporto inžinerijos renkasi transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą arba finansų inžineriją. Toks specialistas turi daugiau žinių ir platesnį tos srities suvokimą“, – apie studijų pobūdžio keitimą pasakojo akademikas. Jis taip pat akcentavo, kad, deja, atvirkštinis variantas – po socialinių studijų rinktis inžinerines – nėra galimas.

3. Nesirinkti studijų programos pagal pavadinimą

Profesorius pripažįsta, kad per ilgą savo darbo patirtį pastebėjo, jog kasmet panašiai tiek pat būna tiek tvirtai žinančių ko nori, tiek neapsisprendusių abiturientų. Šiuolaikiniams dvyliktokams sunkiau tai, kad studijų programų pasirinkimas yra nepalyginamai didesnis. Būtent dėl tos priežasties, jis ragina nesusižavėti skambiais pavadinimas.

Pirmiausia Studijų prorektorius siūlo universiteto puslapyje atidžiai pasižiūrėti norimos studijų programos dalykus – tai, ko bus mokomasi. Tiesa, nereikia išsigąsti studijų dalykų, kurių žinių gali trūkti. „Sklando mitas, kad stojant į technologinį universitetą būtinai reikia mokėti braižybą. Netiesa. VGTU mes išmokome braižybos nuo nulio: pirmą semestrą pieštuku, paskui 3 semestrus – kompiuteriu. Nemačiau studento, kuris turėtų problemų dėl braižybos“, – šypsosi profesorius. Jis taip pat pabrėžia, kad nemažiau svarbu pasidomėti, kokiose srityse galima dirbti baigus tam tikrą specialybę.

Net tada, kai abiturientas jaučiasi tvirtai neapsisprendęs, akademikas pataria kritiškai pamąstyti apie vis labiau populiarėjančią metų pertrauką po mokyklos baigimo. „Ne vienas abiturientas išvyksta padirbėti į užsienį, o, pajutęs pinigų skonį, daugiau nieko nebenori. Lieka toje šalyje, dirba, gyvena, apie studijas nebegalvoja. Jaunas žmogus nuo 18 iki 22 metų bręsta socialiai. Ir ta aplinka, kurioje jis tuo metu būna – darbininkiška, kultūringa, akademiška ar panašiai – jį patį sukuria kaip asmenybę, suformuoja požiūrį į viską“, – sako R. Kliukas.