Garso bangas, dar vadinamas akustinėmis, sukuria dalelės, svyruojančios išilgai bangų sklidimo krypties ir sudarančios didelio bei mažo slėgio sritis (sutankėjimus ir praretėjimus). Jos sklinda kietaisiais kūnais, skysčiais bei dujomis ir užima platų dažnio diapazoną. Bangas, kurių dažnis yra nuo 20 iki 20 000 Hz (garsinio dažnio diapazonas), junta žmogaus ausis. Jos paprastai vadinamos garsu.

Vienos technologijos universiteto (Austrija) kvantinės fizikos specialistai kuria metodą, kuris leis nukreipti garso bangas tiksliai reikiama kryptimi – tuomet jos paklius tik į numatytą vietą, beveik neprarasdamos energijos, o prietaisai, būdami šalia sklidimo trajektorijos, šio garso neužfiksuos.

Viena yra mestelti kokį nors daiktą kitam asmeniui, visai kas kita yra kažkam šūktelėti taip, kad niekas kitas neišgirstų.

Garso bangos sklinda iš karto visomis kryptimis, o kieti kūnai gali judėti tik viena kryptimi. Vienos technologijos universiteto kvantinės fizikos specialistai kaip tik ir mėgina „išmokyti“ bangas erdvėje keliauti kitaip – būdu, kuris charakteringas kietiesiems kūnams. Jei tai pavyktų pasiekti, bendrauti būtų įmanoma taip, kad komunikuojančių asmenų negirdėtų aplinkiniai.

Vieno iš mokslininkų, pasiūliusių naują būdą, Štefano Roterio (Stefan Rotter) teigimu, idėja tiksliai nukreipti garsą ir kilo nagrinėjant galimą bangų valdymą puslaidininkiuose. Naudojant mokslininkų sukurtą matematinį metodą, bangos gali būti koncentruojamos taip preciziškai, kad aplinkoje jos sklistų linijine trajektorija. Bet kas, liekantis greta šios linijinės trajektorijos, šios bangos taip niekada ir nesugaus (gal net neįtars tokias sklindant). Tokiu būdu garso banga gali virsti savotišku spinduliu, išvengiančiu slaptų mikrofonų ir pasiklausymo įrangos.

„Garso bangos gali sklisti sudėtingomis trajektorijomis, susiliedamos, atsispindėdamos nuo įvairių paviršių, kurių savybės taip pat turi didelę įtaką, – tvirtina vienas iš tyrimo autorių Florijanas Libišas (Florian Libisch). – Pasiūlytame teoriniame modelyje bangos „elgesys“ yra aprašomas sklaidos matrica – tai skaičių sekos, apibūdinančios, kaip banga sklinda įvairiomis kryptimis. Ji pirmiausia turi būti išmatuota, pasiunčiant keletą testinių signalų, o po to apskaičiuojama, kaip turi būti suformuota garso banga, kad ji sklistų tiksliai reikiama kryptimi.“