„Vėžio prigimtį, vystymosi mechanizmus tyrinėju daugelį metų, bet molekuliniu lygmeniu pradėjome dirbti ne taip ir seniai“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Sonata Jarmalaitė. Ji vasario pabaigoje vyksiančioje tarptautinėje studentų gyvybės mokslų konferencijoje „The COINS“ pristatys molekulinį požiūrį į vėžio diagnostiką ir gydymą, taip pat naujausius savo vadovaujamos grupės atradimus.

Konferencijoje skaitysite pranešimą apie molekulinį požiūrį į vėžio diagnostiką ir gydymą. Kodėl pasirinkote tokią temą?

Vėžio prigimtį, vystymosi mechanizmus tyrinėju daugelį metų, bet molekuliniu lygmeniu pradėjome dirbti ne taip ir seniai. Iš pradžių trūko žinių ir patirties, teko stažuotis, važiuoti į kursus tobulintis molekulinės vėžio biologijos, genetikos, epidemiologijos srityse. Po stažuočių grįžusi į Vilniaus universitetą, subūriau jaunų gabių tyrėjų grupę. Jie gilinasi į molekulinius vėžio mechanizmus, kuria molekulinių žymenų sistemas, stengiasi jas pritaikyti klinikiniam naudojimui. Šiandien vėžio biologijos srityje galime taikyti pažangiausias tyrimų technologijas, šiuolaikinę įrangą. Tai labai palengvina ir pagreitina darbus, į šią mokslo sritį pritraukia gabius, kryptingai vėžio molekuliniais pagrindais besidominčius, originalių idėjų vedamus studentus.

Kodėl ir kuo molekulinis požiūris šiandien svarbus, aktualus, inovatyvus?

Vėžys – sudėtinga liga, kurios atsiradimą lemia daugelis genetinių ir epigenetinių pakitimų, dėl kurių sutrinka normalus ląstelės funkcionavimas. Genetinių klaidų aptikimas, pakitusių baltymų blokavimas – tai šiuolaikinis požiūris į vėžio gydymą, vadinamoji taikinių terapija. Norint skirti šį gydymą ligoniui, būtina žinoti atitinkamo baltymo – taikinio genetinių mutacijų profilį. Tai reiškia, kad norint sėkmingai gydyti vėžį molekulinės biologijos žinios tapo būtinos. Navikui būdingus genetinius pakitimus galima panaudoti ir vėžio diagnozei patikslinti, molekuliniam subtipui nustatyti – nuo to taip pat priklauso gydymo taktika, intensyvumas.

Tolesnis žingsnis – navikui būdingų mutacijų paieška ligonio krauju cirkuliuojančioje naviko DNR ar RNR. Tai pavienės molekulės, kurioms „pagauti“ reikia ypač jautrių ir tikslių metodų, specialios įrangos ir žinių. Tai vadinamoji neinvazinė molekulinė vėžio diagnostika, arba skystoji biopsija. Idėja kraujyje ieškoti naviko genetinės medžiagos ir taip anksti bei patikimai diagnozuoti vėžį nėra nauja, tačiau jai įgyvendinti reikėjo sulaukti tokių pažangių technologijų kaip naujos kartos sekoskaita, vienos ląstelės analizė ir pan.

Jūsų pranešimo santrumpoje teigiama, kad  pastaraisiais metais vėžio diagnostikoje pradėti naudoti modernūs metodai. Kokie šie metodai ir kokių rezultatų jie atneš?

Inovatyvių technologijų diegimas iš esmės pakeitė daugelio ligų, ne tik vėžio diagnostiką. Kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos ir kiti vaizdinimo metodai padeda pamatyti detalų vidaus organų vaizdą, aptikti nedidelius ligos židinius. Fizikiniai vaizdinimo metodai, derinami su molekuliniais zondais, padeda aptikti naviko metastazes, apsibrėžti naviko ribas operacijos metu. Pašalintas navikas diagnozei patikslinti siunčiamas gydytojo patologo analizei. Patyrusi gydytojo patologo akis labai svarbi, bet šiandien navikinio mėginio pjūvių, perkeltų ant mikroskopo stiklelio, analizė gali būti automatizuojama ir bent iš dalies patikėta kompiuteriams. Kaip jau minėjau, molekulinė genetinė analizė tapo neatskiriama šiuolaikinės vėžio diagnostikos dalimi, kai sprendžiama, kokį gydymą tikslingiausia paskirti ligoniui. Genetinė diagnostika šiandien atliekama naujos kartos sekoskaitos aparatais, kurie geba aptikti pavienes navikui būdingas mutacijas tarp daugelio sveikų ląstelių sveikos DNR. Siekiant nevarginti ligonio pakartotinėmis audinio biopsijomis genetiniai tyrimai vykdomi skystojoje biopsijoje – ligonio kraujyje.

Gal galite pristatyti naujausius savo grupės atradimus?

Kadangi skystosios biopsijos technologijas įvaldėme gan anksti, tik prasidėjus neinvazinių vėžio tyrimų laikotarpiui, galime siūlyti naujas originalias idėjas, kaip pagerinti šias technologijas. Pagrindinis mūsų grupės tyrimų originalumas – navikui būdingų pakitimų ieškoti ne kraujyje, o šlapime. Juk kraujo paėmimo procedūra nėra labai maloni, be to, kraujyje gausu sveikų ląstelių, jų DNR. Iš pradžių pabandėme šlapime ieškoti urologiniams navikams – priešinės liaukos, inkstų vėžio – būdingų pakitimų, bet kolegų tyrimai drąsina šlapime ieškoti net ir kitų lokalizacijų navikų diagnostinių žymenų.

Visi mūsų grupės tyrimų rezultatai viešinami, skelbiami publikacijose, nes tik taip gali greičiau pasiekti kliniką. Esame sukūrę žymenų rinkinius, kurie padeda anksti aptikti priešinės liaukos vėžį, numatyti naviko metastazavimo riziką. Šiuo metu bandome sukurti žymenų sistemą, padėsiančią numatyti jautrumą priešvėžiniams vaistams, kurių rinkoje yra gana daug, o patikimų pasirinkimo kriterijų ir garantijos, kad jie padės konkrečiam ligoniui, deja, nėra. Mūsų grupės darbai publikuoti garbinguose tarptautiniuose leidiniuose „British Journal of Cancer“, „Journal of Urology“, „Human Molecular Genetics“ ir kituose. Darbai cituojami ne tik kolegų straipsniuose, apžvalgose, bet ir naujausiuose vadovėliuose. Svajojame, kad šie žymenų rinkiniai kuo greičiau pasiektų klinikas ir padėtų ligoniams.

Kaip apskritai vertinate VU studentų organizuojamą  konferenciją „The COINS“?

Tai puikus renginys. Didžiuojuosi mūsų studentų aktyvumu, atkaklumu siekiant surengti kokybišką tarptautinį renginį Vilniaus universitete. Šios veiklos pradžia tikrai nebuvo lengva, o dabar galima didžiuotis, kad tuo pavyzdžiu seka ir kitų sričių studentai, rengdami panašius tarptautinius mokslo renginius. Pamenu, kaip „The COINS“ renginiai tarsi pabudindavo senuosius Gamtos mokslų fakulteto pastatus, įnešdavo jaunatviško šurmulio, sutrikdydavo įprastą paskaitų ritmą. Naujasis Gyvybės mokslų centro pastatas tarsi įpareigoja didinti šio renginio apimtis, kviestis kuo daugiau svečių iš užsienio, nes turime kuo didžiuotis ir ką parodyti. Visada raginau studentus dalyvauti ar bent peržiūrėti konferencijos dalyvių stendus. Pastebiu, kad studentai po šio renginio į paskaitas ir laboratorijas grįžta labiau motyvuoti, kupini naujų idėjų, tad mokymo procesas nuo to tik laimi.

Ar tai pirmas kartas, kai konferencijoje skaitysite pranešimą? Gal anksčiau kaip nors kitaip talkindavote studentams, organizuojantiems šį tarptautinį mokslinį renginį?

Taip, tai pirmas kartas, kai konferencijoje dalyvauju su žodiniu pranešimu. Keletą metų buvau vertinimo komisijose, esu daugelio studentų, dalyvavusių konferencijose su stendiniais ir žodiniais pranešimais, vadovė. Ne kartą gelbėjau ir patarinėjau organizatoriams kviečiant lektorius iš užsienio. Visada skatinau ir skatinu studentų aktyvumą. Mokslinis darbas laboratorijose – tik darbo pradžia. Jis neturi prasmės, jei tyrimų duomenys nebus aptariami su kolegomis, pristatomi tarptautiniuose renginiuose ar pritaikomi praktikoje. Dirbame ir kuriame tam, kad mokslo pažanga padidintų visuomenės gerovę, pagerintų sveikatą, įkvėptų naujus atradimus.