Lietuvos finansų sistema turi tvirtą stuburą: bankai atlaikytų indėlininkų paniką ar staigų skolininkų būklės pablogėjimą. Vis dėlto rizikų finansų sistemai yra, ir pagrindinės jų sietinos su galimu nekilnojamojo turto kainų burbulu Šiaurės šalyse bei besitęsiančiu mažų palūkanų laikotarpiu, nurodoma Lietuvos banko parengtoje 2016 m. Finansinio stabilumo apžvalgoje. Svarbiausias vidaus iššūkis – neatidėliotinas poreikis reformuoti kredito unijų sektorių.  

„Mūsų testavimai rodo, kad net jeigu ūkį ištiktų staigus ir gilus nuosmukis, o nemokių skolininkų skaičius smarkiai išaugtų, bankai vis dar turėtų pakankamai kapitalo, kad galėtų sugerti nuostolius, ir jie būtų pajėgūs toliau veikti stabiliai“, – sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.  Jis pabrėžė, kad „net ir tuo atveju, jei aplinkybės susiklostytų itin nepalankiai, papildomo kapitalo poreikis būtų nedidelis, o likvidumo „pagalvė“ pakankamai saugi, kad bankai savarankiškai atlaikytų didelius indėlininkų panikos protrūkius“.

Lietuvos bankas finansų sistemos atsparumą testavo pagal hipotetinį scenarijų, numatantį, kad šalies ekonomika dvejus metus iš eilės smuktų maždaug po 5 proc. Šio scenarijaus atveju bankai patirtų apie 642 mln. Eur nuostolį, tačiau kapitalo pakankamumo rodiklis išliktų aukštas, o papildomo kapitalo poreikis būtų nedidelis ir sudarytų tik 0,6 mln. Eur. Likvidumo testo rezultatai taip pat geri: jei per mėnesį dėl indėlininkų panikos būtų atsiimta net ir 30 proc. indėlių, bankai turėtų pakankamai likvidaus turto spragai padengti (įsigaliojus dabartiniam indėlių draudimo modeliui, didžiausias trumpalaikis indėlių sumažėjimas Lietuvoje sudarė apie 6 %).

Viena iš svarbių Finansinio stabilumo apžvalgoje įvardijamų rizikų – situacija kai kurių Šiaurės šalių, ypač Švedijos, nekilnojamojo turto rinkoje. Čia būsto kainos sparčiai kyla jau kelerius metus, o didelis bendras privačiojo sektoriaus skolos lygis nemažėja. Tendencijoms nekilnojamojo turto rinkoje pasikeitus, patronuojantieji bankai, tikėtina, prarastų apetitą rizikai, o tai galėtų lemti ir mažesnį kreditavimą Lietuvoje, ypač – rizikingesniems sektoriams.

„Riziką mažina tai, kad pastaraisiais metais Lietuvos bankų priklausomybė nuo skandinaviškų patronuojančiųjų bankų gerokai sumažėjo: didžiąją dalį veiklos mūsų bankai finansuoja pritraukdami vietos indėlius, o sukaupta reikšminga kapitalo atsarga sukuria daug erdvės savarankiškam šalies ūkio kreditavimui. Be to, įstojus į euro zoną, Lietuvoje veikiančių bankų galimybės išsiplėtė, nes jiems tapo prieinamos likvidumo ir ilgalaikių paskolų priemonės, garantuojamos Europos Centrinio Banko“, – sakė V. Vasiliauskas.

Kita rizika – mažų palūkanų aplinka. Nors mažos palūkanos lengvina skolos naštą ir aktyvina kreditavimą, ilgai užsibuvusios jos gali daryti neigiamą įtaką, t. y. mažinti finansų įstaigų pajamas iš palūkanų, skatinti gyventojus ir verslą investuoti į nekilnojamąjį turtą, o tai kaitintų rinką.

Pasak V. Vasiliausko, kol kas nėra pagrindo nerimauti dėl nekilnojamojo turto burbulo Lietuvoje. Nors rinka ir pagyvėjusi, kainų ir būsto paskolų augimo tempai yra tvarūs. Burbulo pūtimosi riziką mažina ir Lietuvos banko atnaujinti Atsakingojo skolinimo nuostatai bei papildomi reikalavimai bankų kapitalui.

Vienas pagrindinių iššūkių finansų sistemai tebėra netvari kredito unijų veikla. Lietuvos banko valdybos pirmininko teigimu, atidėliojant būtiną pertvarką, kuriai pritaria dauguma kredito unijų, Vyriausybė, Tarptautinis valiutos fondas ir kredito unijų klientus vienijančios asociacijos, šis sektorius toliau susidurs su sisteminėmis problemomis ir galimais bankrotais.