Informacinių technologijų (IT) prietaisų apsuptis ir internetas tapo įprasti mūsų gyvenime ­– nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, kuriuos naudojame patys, iki prietaisų ir jutiklių, kurių mes nepastebime, bet kurie supa mus kasdien.

Gamyba, sveikatos priežiūra, energijos ir vandens tiekimas, transportas, logistika, prekyba, prekių stebėsena ir srautų valdymas, medijos, sauga ir pan. – praktiškai visose gyvenimo srityse ir ūkio sektoriuose valdymas ir stebėsena vyksta naudojant internetą ir skaitmeninius prietaisus, sąveikaujančius per tinklą.

Duomenys per tinklą perduodami ne tik naudojant sąveiką „žmogus-žmogus“ ar „žmogus-kompiuteris“, bet ir per jutiklius sąveikaujant „įrenginys-įrenginys“, dar vadinamiems interneto daiktams. Taip susiformavo nauja sistema – Daiktų internetas (DI), kaip nauja tinklų paradigma, apimanti fizinių objektų komunikaciją ir sąveiką internete.

Kuo gi DI skiriasi nuo mums įprasto interneto ar žmogaus tiesiogiai valdomų IT prietaisų naudojimo?

Daiktų internete viskas gali būti sujungta su pasaulio informacijos ir ryšių infrastruktūra, gali būti teikiamos su daiktais susijusios paslaugos, atsižvelgiant į apribojimus, pvz., privatumo apsaugą. Nors DI įtaisai yra nevienalyčiai, remiasi įvairiomis platformomis ir tinklais, jie gali sąveikauti su kitais įtaisais arba paslaugų platformomis per skirtingus tinklus. DI įtaisų būsena keičiasi dinamiškai, pavyzdžiui, jie užmiega ir atsibunda, įjungiami ir / arba atjungiami, taip pat keičiasi jų vieta ir greitis. Numatoma, kad administruojamų ir tarpusavyje bendraujančių DI įtaisų skaičius bus bent 10 kartų didesnis nei prie dabartinio interneto prijungtų įtaisų skaičius. Atsiranda dar svarbesnė galimybė tvarkyti generuojamus duomenis ir juos interpretuoti, siekiant valdyti įtaisus. DI praplečia bendrąsias saugumo galimybes, naudojant autorizavimą, autentifikavimą, duomenų konfidencialumo ir vientisumo bei privatumo apsaugą,  saugumo auditą ir antivirusines priemones.

DI atsirado kaip interneto tolesnio vystymo rezultatas. Kaip ir kiekviena kuriama technologija, DPI pirmiausia skirtas palengvinti ir pagerinti žmonių gyvenimą, todėl jo nauda neabejotina. 

DI plėtra greičiausiai sukels įvairiausių etinių problemų ir diskusijų visuomenėje, iš kurių daugelis jau iškilo ryšium su interneto ir IRT apskritai naudojimu, pavyzdžiui, dėl pasitikėjimo praradimo, privatumo pažeidimų, netinkamo duomenų panaudojimo, skaitmeninio atotrūkio, tapatybės vagystės, prieigos prie informacijos ir kontrolės problemų, žodžio ir saviraiškos laisvių, o su DI plėtra daugelis šių problemų įgyja didesnę svarbą.

Daiktų internetas sieja ne tik daiktus, bet ir žmones su daiktais tarpusavyje. DI poveikio visuomenei prognozėse technologijų vaidmuo dažnai pervertinamas, tačiau tyrimuose mažiau atkreipiamas dėmesys į DI techninių sistemų ir informacinių infrastruktūrų socialinius aspektus. DI turi galimybę sukurti naujus santykius tarp žmonių ir kompiuterių ir gali sąlygoti etines problemas.

Plečiantis socialiniams tinklams, socialinė kibernetinių nusikaltimų dimensija ir galimas poveikis ypač išaugo. Atsižvelgiant į dabartines kibernetinių nusikaltimų vystymosi tendencijas, ateityje numatomas žymus su autorinių teisių pažeidimu susijusių kibernetinių nusikaltimų skaičiaus DI augimas. Didžiuliai duomenų kiekiai, jų „triukšmingumas“, trukdantys tyrėjui siekti tyrimo tikslų, heterogeninė daiktų ir paslaugų interneto įtaisų prigimtis, būdai, kuriais duomenys platinami, apjungiami ir apdorojami reikalauja naujų skaitmeninio kriminalistinio tyrimo metodų.

DI veikimo principų ir taikymo metodų, kibernetinių nusikaltimų tradicinių metodų ir priemonių analizė parodė, kad siekiant susidoroti su kylančiu nusikaltimų daiktų internete srautu, jų ypatumais, reikia adaptuoti esamus ir kurti naujus, inovatyvius skaitmeninių kriminalistinių tyrimų metodus ir priemones skirtas daiktų ir paslaugų internetui.

Tačiau ar Lietuva tam pasirengusi? Juk globalus DI ir nusikaltimų elektroninėje erdvėje pobūdis reikalauja adekvačių, nuolat atnaujinamų žinių ir tyrimo įrankių, informacijos, kur ir kokie įrankiai ar metodai yra, kaip jais naudotis.

Pradėjęs veiklą Lietuvos kibernetinių nusikaltimų kompetencijų ir tyrimų centras (toliau – L3CE) būtent ir siekia tapti tokiais kompetencijos vartais šalies teisėsaugai, kaupiančiais informaciją apie Lietuvoje ir užsienyje turimas kompetencijas, žinias, metodus bei įrankius nusikaltimams elektroninėje erdvėje tirti.

Glaudus bendradarbiavimas su kitų ES šalių analogiškais kompetencijos centrais ir ES institucijomis leis keistis, perimti ir adaptuoti kitur sukurtus naujausius įrankius bei metodus, kartu kurti ir taikyti inovacijas DI srityje.

Lietuvoje turimo mokslinio potencialo panaudojimas, pvz., Kauno technologijos universitete plėtojamų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros DI srityje, įgalina sukurti šiuolaikiškus, mokslinių tyrimų rezultatais pagrįstus įrankius ir tyrimo metodus, kurie per L3CE gali būti paskleisti ES ir tarptautiniu mastu tikslingai orientuojantis į kriminalistinių tyrimų elektroninėje erdvėje poreikių tenkinimą.

Ilgalaikė L3CE partnerystė su verslu leidžia praktikoje greičiau pritaikyti verslo turimus sprendimus, žinias, technologijas, kryptingai planuoti veiklą ir investicijas, nepamirštant DI daromo socialinio, etinio ir kultūrinio poveikio aspektų.