Jie nesunkiai gali įsilaužti į banko seifus arba ištuštinti sąskaitą Jūsų kreditinėje kortelėje. Visa tai jie be vargo gali padaryti savo namuose, turėdami vienintelį „laužtuvą“ – kompiuterį.

Hakeris visą parą sėdi į monitorių įbedęs nosį

Liaudyje jie žinomi kaip interneto nusikaltėliai, įsilaužėliai, kompiuterių piratai. Tačiau šie apibūdinimai neatstoja žodžio hakeris reikšmės. Pradedantieji hakeriai jau gali įsibrauti į slaptus ambasadų dokumentus, o patobulėję – be didesnio vargo nusikopijuoti valdžios institucijų slaptus duomenis bei projektus. („interneto nusikaltėliai“ Lietuvoje nebaudžiami aut.past.) Pradedant, reikėtų suskirstyti kompiuterių įsilaužėlius į kelias grupes. Vadinamieji „hakeriai“ nesiekia padaryti žalos savo įsilaužimais, o „krakeriai“ mėgsta reguliariai pridaryti žalos bankams, stambioms įmonėms. Paprastai tokie kompiuterių specialistai ištrina ar nusikopijuoja visus duomenis, arba tam tikru būdu persiveda pinigus. Sumos, pasak pašnekovų, būna nedidelės, nes nuostolį patyrusios kompanijos žino būdus, kaip atsekti piktadarius ir įkrėsti jiems pylos. Tipinis „hakerio“ įvaizdis – jaunas žmogus, taip ir negavęs aukštojo išsilavinimo diplomo, visą parą sėdintis į monitorių įbedęs nosį. Tai žmogus, kuriam dušas ir skutimosi peiliukas (vaikinams), kirpyklos atrodo neįgyvendinami dalykai. Žmogus, puikiausiai bendraujantis savo kompiuterinėse Visatose ir visiškai į jas pasineriantis. Jaunuolis, jau galybę laiko nebuvęs klube, į visus savo „draugus“ besikreipiantis slapyvardžiais, o priešingos lyties atstovus matantis tik xxx tipo interneto svetainėse. Žmogus, gyvenantis kitame pasaulyje, nei mes. Dažni tokio gyvenimo stiliaus pasirinkimo argumentai: kompiuteris – draugas, su kuriuo bendrauti labai įdomu; virtualūs žaidimų pasauliai suteikia jausmus: laisvės, jėgos, pasitikėjimo, valdžios, kurios taip trūksta realiame pasaulyje. „Kaip ir kitose žmogiškos veiklos srityse, žmogaus ryšys su programavimu ir kompiuteriais gana platus: neapykanta, svarbumo trūkumas iki visiškos patologiškos priklausomybės, kurią galima laikyti manija.“ (N.Bezrukov. Kompiuternaja virusologija) Tačiau nejau visi šie žmonės atitinka stereotipinį įvaizdį? Gal dar daugiau – tikras hakeris turėtų atrodyti kaip T.Crouse'as iš „Matricos“? Palengva nužvelgi vaikiną, kuris tau buvo pristatytas būtent kaip tas žmogus, su kuriuo turėtum susipažinti, prieš rašydama apie hakerius. Jis jau ne pradedantysis, išmano savo „amatą“. Simpatiškas vaikinas, kurio tikrai nepalydi praeivių akys dėl įspūdingos barzdos ar plaukų kupetos. Vaikinas, kurį galėtum pavadinti daugiau kukliu, nei mažai bendraujančiu. Jiems nepatinka save viešinti, jiems nepatinka apie „tai“ šnekėti su pašaliniais. Vaikinas prisipažino, jog dauguma hakerių vis dėlto daugiau praleidžia laiko prie savo mylimų kompiuterių, nei „stumdo“ laiką baruose ar klubuose. Dauguma jų tikrai neturi antrosios pusės, kuri stereotipiškai turėtų būti grožio, proto ir kompiuterinių žinių mišinys (vis dėlto smagu padiskutuoti apie savo dienos pasiekimus su mylimu žmogumi). Hakeriai – normalūs žmonės Jie miega. Jie keliasi. Jie išveda šunį. Jie vėluoja į darbą. Jie – žmonės, dirbantys kompiuterizuotuose darbo vietose, besidomintys savo darbu. Jie nešokinėja nuo užduoties x iki konkrečios idėjos „ką nors nulaužti“. Viskas vyksta lygiagrečiai, susidūrus su klaida, bandant ją ištaisyti, radus spragą, ir bandant ją maskuoti. Rimti hakeriai dažniausiai neturi piktų kėslų. Jiems pakanka įsibrauti į firmos įslaptintą duomenų bazę ir to visiškai užtenka. Kaip sako patys hakeriai, apima didžiulis azartas, kai pamatai, jog tikslas jau nebe toli. Tada, pasak jų, labai sunku sustoti ir viską mesti. Jiems itin būdingas žmogiškas smalsumas: ką daro tie žmonės valdžioje ir kaip gerai dirba šitos žinomos firmos sistemų administratorius ar apsaugos sistemų konsultantai. Jie visad laiko įjungę paieškos portalų sistemas, jie gali pasakyti begalę juokelių apie „Windows“ operacinę sistemą. Jiems teikia malonumą atvirame kode ieškoti galimų pakeitimų ar programos interpretavimo variantų. Paprasčiausiai kartais tai išeina iš žodžio „tai tik darbas“ ribų. „Nors ir su krauju, kelkite savo užpakalius nuo kėdės prie kompiuterio ir eikite į lauką, bendraukite su žmonėmis. Kad ir kokia būtų įdomi užduotis, ji niekur nedings, o štai gyvenimas bėga... Jeigu daug geriau jaučiatės virtualiame pasaulyje, negu bendraudami su žmonėmis, pabandykite pasikonsultuoti su psichologu – galbūt jis pasakys kažką naudingo. Galbūt jo nurodymų nebūtina vykdyti, tačiau jo profesinė patirtis gali parodyti jūsų pačių problemą iš gana netikėto kampo, taip pasikeis gyvenimiškos vertybės. Surizikuokite, tebūnie turėsite mažiau gyvenimiškos patirties, kurios autistui taip neužtenka“. Psichologas P.Prokopenko Bus daugiau... Hakerio manifestas