Skaitykite apie ekonominius veiksnius, lemiančius interneto projektų gyvavimą Lietuvoje.

Kalbant apie internetą ir informacines technologijas, tiesiog būtina atsižvelgti į ekonominę šalies situaciją. Kodėl? Tiek informacinės technologijos, tiek telekomunikacijos yra ekonominės veiklos sritys. Ekonomikos požiūriu, interneto žurnalistika yra produktas, šiandieną Lietuvoje vartotojui siūlomas veltui arba atsiskaitant netiesiogiai (tiesiogiai skaitytojas nemoka už informaciją tiekėjui, tačiau moka už ryšio paslaugas, norėdamas pasiekti informaciją). Taigi interneto žurnalistikos skaitytojas moka telekomunikacijų kompanijoms už ryšio paslaugas („Telekomui“, „Omnitel“,„Bitei“, aplenkdamas tiesioginius informacijos gamintojus (www.lrytas.lt, www.lzinios.lt , www.kaunodiena.lt, www.news.lt ir pan.). Kyla klausimas, kas moka už interneto žurnalistiką? Ar jos iš tiesų reikia Lietuvos vartotojams? Ekonomikos tiesos sako, kad pagrindinį signalą, ką ir kaip gaminti, duoda pirkėjas, pirkdamas arba nepirkdamas prekės už pasiūlytą kainą. Pasitelkus gerą rinkodarą galima įtikinti pirkėją naudotis paslaugomis šiek tiek daugiau, nei jam to reikia. Telekomunikacijų ir interneto žiniasklaidos kompanijos tai gali atlikti sėkmingai (paprastai Lietuvoje tai tos pačios kompanijos, leidžiančios ir savo interneto leidinius: www.news.lt, www.omni.lt, www.takas.lt, ir kt., kol kas išimtį Lietuvoje sudaro tik popierinių laikraščių analogai internete, labai brangiai mokantys šiandien ir skaičiuojantys tik numanomą ateities pelną). Reali situacija Lietuvoje yra tokia: žmogus, net ir labai norėdamas objektyvios ir „šviežios“ informacijos negalės ja naudotis, neturėdamas kompiuterio ir ryšio, reikalingo išėjimui į pasaulinį tinklą. Kiek Lietuvoje yra tokių vartotojų ir, ar interneto žiniasklaidos kompanijos gali iš jų uždirbti? Paskutiniais tyrimų kompanijos „SIC Gallup Media“ duomenimis, šiandieną Lietuvoje internetu naudojasi maždaug 14 proc. gyventojų (bent kartą per šešis mėnesius), bent kartą per savaitę internetu naudojosi tik 11, 3 proc. Lietuvos gyventojų. Dažniausiai juo naudojasi 15-24 metų (41,6 proc.) žmonės. Žinoma, interneto vartotojų skaičius po truputį didėja – per metus interneto vartotojų 6 mėnesių laikotarpio skaičius padidėjo 4,1 proc. Tiesa, lyginant kaimyninių šalių – Latvijos bei Estijos analogiškų tyrimų duomenis, akivaizdu, jog interneto vartotojų skaičius Lietuvoje dar turėtų augti. Latvijoje pirmojo 2001 metų ketvirčio interneto tyrimo duomenimis, naudojančių internetą dalis buvo 17%, o Estijoje – 32%. Šiek tiek kitokius skaičius pateikia „The European Union On-line“, IVPK tyrimas. Jų duomenimis, 2002 kovo 21 d. Lietuvoje internetu naudojosi 18 % lietuvių. Tarp trylikos kandidačių į ES Lietuva pagal interneto naudojimą užima 8 vietą, už savęs palikdama Slovakiją, Turkiją, Vengriją, Bulgariją ir Rumuniją. Apibendrinus tyrimų kompanijų duomenis, galima teigti, kad Lietuvoje naujų technologijų atžvilgiu išsilavinusių ir mokių visų Lietuvos gyventojų yra gal 14 proc., todėl tie keturi šimtai tūkstančių kol kas nėra pakankamas skaičius, kad interneto leidiniai gyvuotų. Interneto verslo ir interneto žiniasklaidos, kuri taip pat yra atskira informacijos verslo šaka, ateitis yra miglota. Kol kas Lietuvoje ne pačios geriausios ir tinkamiausios sąlygos užsidirbti internete. Ką apie Lietuvos finansinę padėtį byloja makroekonominiai rodikliai? Statistikos departamento duomenimis, BVP Lietuvoje per pastaruosius 5 metus vidutiniškai augo maždaug 4,5 procento per metus, vidutinės gyventojų pajamos 8 proc., LLRI atlikto tyrimo duomenimis, gyventojų pajamos per pastaruosius 3 metus augo vidutiniškai po 4,7 procento, tačiau „Infobalt“ duomenimis, telekomunikacijų sektorius šiuo laikotarpiu augo maždaug po 23 procentus kasmet. Taigi telekomunikacijos beveik penkis kartus lenkia vidutinio Lietuvos piliečio pajamas. Tačiau net ir toks didelis skirtumas nebaugina dalies Lietuvos piliečių, kadangi 2002 metais Lietuvoje mobiliuoju ryšiu naudojasi jau 43 proc. visų šalies gyventojų. Iš dalies tai lėmė AB „Lietuvos telekomas“ fiksuoto ryšio monopolis, pasibaigsiąs 2003 metais, ženklus fiksuoto ryšio pabrangimas ir nustatytas sujungimo mokestis. Net ir suabejojus kai kuriais iš pateiktų skaičių aišku, kad telekomunikacijos auga daug greičiau, nei visos ekonomikos vidurkis ir vidutinio žmogaus materiali gerovė. Vadinasi, žmonėms šios rūšies paslaugos yra prioritetinės. Jie atsisako kitų tradicinių savo pirkinių – gal leidžia mažiau pinigų pramogai, automobiliui ar kitiems įprastiems daiktams, kad galėtų patogiai naudotis telefonu ar internetu. Tipiškas pavyzdys – jaunuolis atsisako mokyklos baigimo proga tėvų dovanotos turistinės kelionės tam, kad nusipirktų kompiuterį ir prisijungtų prie interneto. Statistiškai tai atsispindėtų to namų ūkio sumažėjusiomis išlaidomis grafoje „Poilsis ir kultūra“ ir padidėjusiomis grafoje „Ryšiai“. Jaunieji lietuviai iškeičia kultūrą ir keliones į ryšį ir technologijas. Augančiai kartai būdingas visai kitoks supratimas apie technologijas nei, tarkim, žmonėms, kuriems šiandien per 50 metų. Tačiau iš pradžių jaunoji karta dar turės užsidirbti pinigų, kad galėtų savo norą ir gebėjimą realizuoti, o tai Lietuvoje padaryti kol kas tikrai nėra lengva. Nepaisant ekonominių sunkumų ir mažos interneto auditorijos, šiandieną Lietuvoje yra daugiau nei 138 elektroniniai leidiniai, 64 iš jų – naujienų portalai (Šarlauskienė, 2001). Vieni jų bankrutuoja, atsiranda nauji – tai nuolat besikeičiantis procesas. Paradoksalu, tačiau tik vienintelis laikraštis „Respublika“ iš penkių Lietuvos didžiausių dienraščių neturi jokio atitikmens internete. Vienaip ar kitaip interneto leidiniai funkcionuoja. Klausimas: kaip jiems pavyksta išsilaikyti rinkoje? Gal taikoma ypatinga interneto reklamos kainodaros sistema? Interneto reklamos kainodaroje, kaip ir visoje Lietuvos politikoje ir ekonomikoje, vyrauja chaosas. Kol kas Lietuvoje internetui yra vis dar taikomas iš spaudos reklamos atėjęs kainodaros principas „flat fee“, kai reklamos įkainiai priklauso nuo jos rodymo tinklapyje laiko. Taip atisitiko dėl to, kad pirmieji skaitmeniniai leidiniai buvo „popierinių“ periodinių leidinių versijos. Šie leidiniai į internetą Lietuvoje ir įnešė „popierinės“ kainodaros principus. Pasaulyje yra paplitusi kiek kitokia reklamos internete apmokėjimo sistema CPM („cost per mile“ – kaina už 1.000 parodymų). Ši sistema reklamos užsakovams tiksliai atsako į klausimus, kas, kur, kada ir kiek matė reklamą. Reklamos įkainojimo sistema CPM taikoma ne tik išplėtotose JAV ar Vakarų Europos rinkose, bet ir Lenkijoje bei Latvijoje. Naudojant CPM kainodaros principą, vienas iš reklamos efektyvumo rodiklių yra CTR („click through rate“ – tai reklamos nuorodos paspaudimo ir reklamos nuorodos parodymo santykis). Ši sistema leidžia atsakyti į klausimą, kiek reklamuotojui tas spustelėjimas kainavo. Žinodamas kainą už 1.000 parodymų bei paspaudimų nuo tų parodymų nuošimtį ir lygindamas šiuos skirtingų tinklapių rodiklius, reklamos davėjas gauna atsakymą, kuriame tinklapyje jam labiausiai apsimoka reklamuotis. Šiuo metu Lietuvoje interneto svetainės taiko skirtingas reklamos įkainių sistemas. Be to, vieni tinklapiai skaičiuoja paspaudimus, kiti apsilankymus ir panašiai. Dėl apsilankymų skaičiavimo kriterijų kol kas taip pat nėra bendrai sutarta, kiekvienas portalas juos skaičiuoja taikydamas savo metodiką. Reklamos davėjams paprastai tinklapiai pateikia jų puslapio lankytojų skaičius, kurie maža ką sako apie reklamos pasiekiamumą. Interneto verslo ir interneto žiniasklaidos, kuri taip pat yra atskira informacijos verslo šaka, ateitis yra miglota. Kol kas Lietuvoje ne pačios geriausios ir tinkamiausios sąlygos užsidirbti internete. Beveik visi elektroniniai leidiniai Lietuvoje panašaus modelio. Juos išlaiko telekomunikacijos ar IT kompanijos arba popierinių laikraščių ir žurnalų leidėjai. Tiek vieni, tiek kiti tai daro reklamos tikslais (reklamuojamos jų pačių teikiamos paslaugos, produktai ir kt.). Popierinių leidinių leidėjams tai visiškai neapsimoka, tačiau taip jie siekia neprarasti auditorijos. Kol kas aišku viena – greitu laiku interneto leidiniai pelno neatneš nei telekomunikacijų kompanijų elektroniniams leidiniams nei elektroninėms „popierinių“ leidinių versijoms. Jei interneto auditorija augs tokiais tempais kaip iki šiol, o BVP ir gyventojų pajamos nedidės, tai apytikriai prireiks 3-4 metų, kad interneto auditorija pasiektų keturiasdešimties procentų ribą. Tik tuomet, kai interneto vartotojai viršys trisdešimties procentų ribą, bus galima kalbėti apie kažkokias pajamas iš interneto. Tegalime būti dėkingi interneto žiniasklaidai, kad internete nemokamai gauname daugybę informacijos.