Šaltinis: www.itzinios.lt

Kompiuterinių žaidimų poveikis žmonėms Vakarų valstybėse akcentuojamas jau ganėtinai seniai, tačiau Lietuvoje šios studijos yra pakankamai nauja sritis. Tad smalsumo vedini šia tema bendravome su Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docente, psichoterapeute Roma Jusienė:

Ar visuomenės susirūpinimas kompiuterinių žaidimų įtaka žmonių psichikai turi pagrindo?

– Taip. Lietuvoje jis jau didėja, kitose šalyse jis jau seniai vyksta: atliekamos rimtos studijos ir jų pagrindu formuluoja aiškias rekomendacijas. Kaip dėl televizoriaus žiūrėjimo, taip ir dėl kompiuterinių žaidimų... Pavyzdžiui, Amerikos psichologų, psichiatrų, pediatrų asociacijos griežtai pasakė, kad daugiau negu 2 valandos prie televizoriaus vaikui yra žalinga, pas mus vaikai jaunesnio mokyklinio amžiaus prie televizoriaus praleidžia 4 valandas, bet jokių aiškių rekomendacijų nepateikiama. Turėtų būti tas susirūpinimas.

Ar kompiuteriniai žaidimai sukelia psichinius sutrikimus?

– Nėra labai aišku kas ką sąlygoja. Silpniausia vieta daugelio tyrimų yra tai, kad atskleidžia padidinto vaiko aktyvumo ar agresyvumo ryšį nuo polinkio žaisti smurtinius žaidimus. Tačiau kas ką sąlygoja? Arba polinkis žaisti kitus tam tikrus žaidimus, kurie yra su daugiau išgalvota realybe, kur gali save realizuoti, ir vaiko ar net suaugusio žmogaus uždarumas, socialinės problemos ir t.t. Aišku iš vienos pusės galima sakyti, kad būtent tokie žmonės dažniau renkasi žaisti tokius žaidimus, bet iš kitos pusės vien ryšio pamatavimas dar neleidžia teigti, kad tokių žaidimų žaidimas tai sąlygoja. Čia būtent abipusis ryšys. Bet nepaisant to, tai yra ir pavojaus signalas – reiškia ir toliau tas bus skatinama, ratas užsidarys.

Ar yra konkrečių pavyzdžių pasaulyje, kai žaidimai paveikė psichiką ir paskatino atlikti nusikalstamus ar tiesiog blaiviu protu nepaaiškinamus veiksmus?

– Pasaulyje tokių pavyzdžių yra. Virtualiame gyvenime tu gali sunaikinti, gauti gyvybę arba iš naujo žaisti ir tai kartais perkeliama į gyvenimą. Vaikų atžvilgiu tai yra ypatingai pavojinga, nes jie nesugeba numatyti visų galimų išeičių, todėl gali kompiuterinio žaidimo situaciją perkelti į realų gyvenimą ir nesuprasti, kodėl žaidime taip galima, o čia negalima. Su studentais atlikome tyrimą, dalyvavo jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai ir klausėm jų, kokius mėgsta kompiuterinius žaidimus, kiek laiko žaidžia. Jiems buvo pateikiama tokia situacija, kur herojus turi atlikti tam tikrą užduotį, ir klausiama, kokią išeitį rinktųsi herojus. Čia radome aiškų ryšį, kad vaikai, kurie žaidžia smurtinius žaidimus, rinkdavosi atitinkamai smurtinę išeitį. Atsiranda didesnė tolerancija agresyviam elgesiui ir tai matoma kaip normali išeitis.

Ar agresyvumo katalizatorius šiuo atveju yra tik kompiuteriniai žaidimai?

– Galima kalbėti apie tam tikrą asmenybės problemą, atsiradusią ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, su vaikų kompiuterinių žaidimų žaidimu dažnai eina ir tėvų nepriežiūra: prie kompiuterio žaisdami praleidžia daugiau laiko tie vaikai, kurių tėvai mažiau su jais bendrauja, mažiau jais rūpinasi, mažiau juos nukreipia į kitas veiklas ir t.t.

Ar kompiuteriniai žaidimai veikia ir jau suformavusią asmenybę?

– Iš esmės tai yra tam tikra priemonė pabėgti nuo savęs. O priemonių yra įvairių: alkoholis, narkotikai, kompiuteriai, azartiniai žaidimai, besaikiai seksualiniai ryšiai – jų yra labai daug, o kurią pasirenki apsprendžia tam tikros aplinkybės. Pavyzdžiui, alkoholio vartojimo netoleruoji dėl kitų priežasčių, bet nuo vaikystės ar vėliau susidomėjai kompiuteriniais žaidimais ir supratai, kad tai yra tai, kas tau padeda atsipalaiduoti. Daug žmonių tai taiko atsipalaidavimo priemone, kuri padeda užsimiršti. Lygiai taip pat su alkoholiu: kartais būna tikrai sunku – išgėrei vieną kitą taurelę, atsipalaidavai ir viskas gerai. Tik klausimas, kiek mes patys galime tai kontroliuoti ir kada tai pradeda kontroliuoti mus? Ir ar tai sukelia papildomų problemų gyvenime, ar ne? Kaip dėl alkoholio vartojimo gali išmesti iš darbo, palikti šeimos nariai ir t.t., lygiai taip pat kompiuteriniai žaidimai kelia tokią pačią grėsmę.

Kada reiktų susirūpinti žmogaus pomėgiu žaisti kompiuterinius žaidimus? Ar egzistuoja universali riba?

– Vienas iš tokių požymių yra, ar aš galiu sau pasakyti, kad valandą, pavyzdžiui, pažaisiu ir sustosiu, ir matau, kad negaliu jau sustot. Kitas – ar aš reaguoju į kitų žmonių pasakymus: jei artimas žmogus paprašo praleisti laiką kitaip, o aš eilinį kartą atsisakau ir renkuosi žaisti kompiuterinius žaidimus. Pačiam žmogui yra labai sunku savęs paklausti „Kiek aš tai galiu kontroliuoti?“, nes, kaip ir su kitomis priklausomybėmis, yra didelis neigimas, iliuzija, kad kai aš norėsiu, sustosiu, bet tai yra tik iliuzija, nes realiai nebegali sustoti. Artimų žmonių, draugų pastebėjimai yra labai svarbūs – ar jiems atrodo, kad tu nebegali to kontroliuoti.

Ar tai tik psichologinė priklausomybė?

– Žaidžiant kompiuterinius žaidimus, pavyzdžiui, išskiriami dideli kiekiai adrenalino ir atsiranda savotiškas pripratimas prie tų didelių kiekių ir tada jų reikia vis daugiau ir daugiau. Čia jau galima kalbėti ne tik apie psichologinę, bet ir fiziologinę priklausomybę.

Kaip gydoma kompiuterinių žaidimų priklausomybė?

– Psichologine terapija. Svarbiausi aspektai yra susiję su žmogaus saviverte. Jei žmogus savim rūpinasi, save myli, jis pasveria, ką gali daryti... Psichoterapija labiau nukreipiama į žmogaus savivertės tyrimą, kurioj vietoj jam yra sunku save realizuoti realiame gyvenime ir užtat reikia realizuoti virtualioje erdvėje.

Kaip reiktų tėvams spręsti vaikų per didelio pomėgio žaisti kompiuterinius žaidimus problemą?

– Tėvai šiaip renkasi įvairias priemones: užrakinti, išsinešti laidus... Bet čia yra paprastesni būdai. Visada sudėtingiau spręsti problemą per bendravimą. Visada siūlyčiau tėvams paklausti savęs, ar pakankamai domiesi savo vaiku ir bendrauji su juo. Tėvai labai skausmingai sureaguoja į tokį klausimą, nes jiems sunku pagalvoti, kad gal jie kažką ne taip padarė. Jei nuo mažens vaikai atranda, kad yra kiti būdai save išreikšti arba įdomiai praleisti laiką, jie ir paaugę moka save kontroliuoti.