15 Europos Sąjungos šalių teisingumo ministrų nusprendė pakoreguoti savo šalių įstatymus ir įtraukė kalėjimo bausmes už „kompiuterių nusikaltimus“.
15 Europos Sąjungos šalių teisingumo ministrų nusprendė pakoreguoti savo šalių įstatymus ir įtraukė kalėjimo bausmes už „kompiuterių nusikaltimus“. Toks sprendimas turės didesnį poveikį, nei gali pasirodyti iš pradžių, nes yra be galo daug įvairių „kompiuterinių nusikaltimų“ ir visus juos galima vertinti labai skirtingai.
Pavyzdžiui, atakos „prieš informacijos sistemas bei duomenų bazes, įvykdytos, turint tikslą trukdyti ar pertraukti sistemos darbą,“ nuo šiol bus pagrindinis taikinys įstatymų leidėjams.
Kad ir kaip norėtųsi, jog kompiuterių atakuotojai sėstų už grotų, tai yra labai sudėtinga. Norint identifikuoti tikrąjį atakos autorių, reikia būti geru ekspertu.
Kai įsilaužėlis nori patekti į kompiuterį ir pavogti informaciją, jis savęs neidentifikuoja. Logiška, nes tai būtų tas pats, kaip vagis atėjęs į banką pasakytų: „Laba diena. Esu Petras Petraitis ir dabar vogsiu jūsų pinigus“. Taigi įsilaužėliai stengiasi sumėtyti pėdas visais įmanomais būdais. Pats paprasčiausias būdas yra pasinaudoti interneto kavinės kompiuteriu, tuo tarpu pats rafinuočiausias yra pasinaudoti „trojanais“, kurie prisijungia prie blogai apsaugotų kompiuterių.
Yra gana sudėtinga identifikuoti kompiuterį, iš kurio vykdomos atakos, ypač žinant, jog daugelyje šalių nėra adekvačios ISPs ar telefono paslaugų operatorių kontrolės. Dar daugiau – daugelyje šalių nemokamai jungiamasi prie interneto, todėl galima nuslėpti numerį, iš kurio yra skambinama. Viską susumavus, aišku, jog žmogus gali paskambinti prisijungdamas per internetą ir niekas nežinos, kas ir iš kur skambina.
Neapsaugotą kompiuterį (be asmeninės ugniasienės ar antivirusinės programos) surasti yra labai paprasta. Kai tik įsilaužėlis suranda tokį kompiuterį, jam belieka surasti atvirą jungtį ir prisijungti. Nuo to momento jau gali būti pradėtos vykdyti atakos iš tokio kompiuterio. Taigi reikėtų nepamiršti įsigyti asmeninę ugniasienę ir laikyti ją įjungtą, jei yra prisijungiama prie interneto.
Kitas nusikaltimas, kurį turės įvertinti įstatymų leidyba, yra virusų plitimas, kuris net labiau stebina nei įsilaužėliai. Kiekvienas vartotojas yra potencialus virusų platintojas, nes vos jo kompiuteris tampa apkrėstas, jis automatiškai pradeda siuntinėti virusus kitiems.
Akivaizdu, kad Europos Sąjunga nori nubausti būtent tą žmogų, kuris sąmoningai padarė pirmąją infekciją. Bet tai yra pernelyg paprasta nuslėpti, prisijungiant prie interneto kavinėje, naudojantis nemokamu interneto puslapiu ar netgi USENET naujienų grupėmis.
Reikia turėti omenyje, jog pats pirmasis viruso paleidėjas gali būti ir keturiolikmetis berniukas. Taigi tikrasis kaltininkas yra viruso autorius. Būtent viruso autorius turi būti nubaustas, tačiau bėda ta, kad toks žmogus turi daugybę būdų apsisaugoti nuo įstatymų ir juos apeiti. Pavyzdžiui, tarkime jog virusą sukūrė čilietis ir jį paliko interneto puslapyje su „TV“ domenu, kuris yra, tarkim, serveryje Japonijoje. Koks nors europietis vaikas panaudoja tą virusą ir sukelia pasaulinę infekciją. Ką tokiu atveju reikia kaltinti? Ką tokiu atveju pasakytų Čilės įstatymų leidybininkai? Kaip reaguotų Tuvalu įstatymų kūrėjai, juk jiems priklauso domenas? Ar Japonijos vyriausybė kaip nors sureaguotų? Ar Europos Sąjunga prisiims atsakomybę už tai ir ar galų gale pasodins vieną iš šių šalių gyventojų į kalėjimą?
Jeigu viskas vyksta Europos Sąjungoje ir viruso autorius įdeda žinutę „Aš neprisiimu atsakomybės už šio kodo, kurį palikau čia tiriamaisiais tikslais, neteisingą panaudojimą“, jis nebus baudžiamas.
Kad ir kaip įstatymų leidėjai stengtųsi nubausti tokius nusikaltėlius, šie nenustos gyvavę ir jų net daugės! Taigi geriausia yra patiems pasirūpinti kompiuterių saugumu: įsigyti gerą antivirusinę programą bei asmeninę ugniasienę. Taip apsisaugoję vartotojai ir toliau galės ramiai mėgautis Internetu!