Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymą. Šiuo įstatymu įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

Svarbiausias Seimo priimto įstatymo tikslas – apibrėžti ir įtvirtinti visuomeninių santykių, susijusių su informacinės visuomenės paslaugomis, teisinio reguliavimo pagrindus. Įstatymas užpildys ir su informacinės visuomenės paslaugų teikimu susijusias teisinio reguliavimo spragas, nes šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra įstatymo, reglamentuojančio visuomeninius santykius susijusius su informacinės visuomenės paslaugomis.

Įstatymas sudaro palankias sąlygas plėtoti moderniomis technologijomis pagrįstas paslaugas ir elektroninį verslą. Tai skatins gyventojus ir verslo subjektus aktyviau naudotis informacinės visuomenės plėtros teikiamais privalumais ir spartins didelės pridėtinės vertės produktų kūrimą bei inovacijas.

Informacinės visuomenės paslaugos aprėpia įvairią ekonominę veiklą, atliekamą prisijungus prie elektroninių ryšių tinklo, ypač prekių pardavimą internetu. Tai nėra vien paslaugos, dėl kurių sutartys sudaromos internetu, joms priskiriamos ir tos paslaugos, už kurias jų gavėjai nemoka, pavyzdžiui, informacijos teikimo internetu paslaugos, priemonės informacijos paieškai, paslaugos, kurias sudaro informacijos perdavimas ryšių tinklais, prieigos prie ryšių tinklo suteikimas arba paslaugos gavėjo pateiktos informacijos publikavimas internete. Veikla, kuria dėl jos pobūdžio negalima verstis nuotoliniu būdu arba elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, įmonės auditas arba medicininė konsultacija, kai reikia atlikti medicininę paciento apžiūrą, pagal įstatymą nėra informacinės visuomenės paslaugos.

Įstatyme, atsižvelgiama į informacijos technologijų priemonėmis teikiamų paslaugų specifiką kai paslaugų teikimas nepriklauso nuo laiko ir geografijos. Tai ypač aktualu kai kalbama apie galimos žalos atlyginimą, kuri gali būti padaryta teikiant šias paslaugas. Tokiems atvejams reglamentuota galimybė paslaugų teikėjams ir paslaugų gavėjams, esant bendram sutarimui, perduoti savo ginčus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugų teikimu, spręsti ne teismo tvarka naudojant elektronines priemones. Tai leis suinteresuotoms šalims, esant tarpusavio susitarimui, savo ginčą išspręsti greitai, efektyviai ir netgi esant skirtingose valstybėse.

Ne mažiau svarbios naujo įstatymo nuostatos susijusios su paslaugų teikėjų atsakomybės reglamentavimu. Paslaugų teikėjai turės tam tikromis aplinkybėmis imtis priemonių, kad užkirstų kelią nelegaliai paslaugų gavėjų veiklai arba ją sustabdytų. Įstatymas nustato pagrindus sukurti greitas ir patikimas procedūras, kuriomis pasinaudojus būtų panaikinta arba atimta prieiga prie paslaugos gavėjo pateiktos informacijos, kuri įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu.

Informacinės visuomenės paslaugų teikimo ir kitos paslaugų teikėjų veiklos priežiūrą vykdys Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Įstatymas įsigalios nuo 2006 m. liepos 1 d.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse, interneto tinklalapiuose, platinti mobiliaisiais visuomenės informavimo kanalais be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.