Vienas pirmųjų pranešimą skaitė Gediminas Gasiulis, naujienų portalo žurnalistas ir tinklaraštininkas. Jo pristatyta tema – „Santykis tarp žurnalistikos ir tinklaraščio“. Pranešime G. Gasiulis nuosekliai išdėstė žurnalistinio straipsnio ir tinklaraščio įrašo rašymo ypatumus – kokie šaltiniai naudojami vienu ir kitu atveju, kaip yra tikrinama bei klasifikuojama informacija, kaip sprendžiama, kuriai erdvei ji labiau tinka. Vienas esminių pranešėjo nurodytų skirtumų – disponavimas žodžio laisve.

„Tinklaraštyje galima rašyti tai, ką galvoji, išreikšti savo nuomonę, čia egzistuoja žodžio laisvė. Tuo tarpu žurnalistui... Žurnalistas irgi turi žodžio laisvę, bet jis privalo pateikti objektyvią nuomonę“, – teigė G. Gasiulis.

Pranešimo autorius nurodė ir kitus turinio ir jo pateikimo skirtumus, be to, pripažino, kad dauguma tinklaraščių gvildena „buitiškesnes“ dilemas nei naujienų portalai.

„Retas tinklaraštininkas savo dienoraščiui gali skirti tiek pat laiko, kiek žurnalistas savo darbui, todėl dažnai rašoma „rašau, ką matau“ principu“, – teigė G. Gasiulis.

Didelio susirinkusiųjų dėmesio sulaukė ir Marijos Stonkienės pranešimas apie autorių teises ir šaltinių citavimą. Vilniaus universiteto Komunikacijų fakulteto docentė teigė, kad šią pranešimo temą padiktavo jos aktualumas – tinklaraštis yra kūrybos rezultatas, ir kūrėjai turi žinoti savo teises. Be to, jo kūrimo savitumai gali lemti intensyvų kitų autorių darbų naudojimą. Būtent ši tema ir sukėlė didžiausias konferencijų dalyvių diskusijas – ne paslaptis, kad dauguma tinklaraštininkų įrašus iliustruoja internete rastomis nuotraukomis ir retas kuris nurodo jų autorių. Pasak M. Stonkienės, net to yra maža – net nurodant kūrinio autorystę, vis tiek pažeidžiamos autoriaus kūrinio atgaminimo teisės. Juk autorius neprivalo nurodyti savo autorystės, o vartotojas neturėtų naudotis tuo, ko nežino.

„Ant kiekvieno automobilio kieme irgi nėra nurodyta, kam jis priklauso, bet juk nepuolame juo važiuoti?“ – retoriškai klausė M. Stonkienė.

Visgi docentė pripažino, kad kol neteisėtai panaudoto kūrinio autorius nepasiskundė, tol pažeidėjai gali būti ramūs. Visgi tai rūpi ne visiems autoriams.

„Vieniems autoriams tai rūpi, kitiems ne. Vieni būna įžeisti, kiti savo kūrinio naudojimą supranta kaip reklamą,“ – teigė M. Stonkienė.

Kaip teigė vienas konferencijos dalyvių, žinomo tinklaraščio ežiukasvilniuje.lt autorius Domantas Širvinskas, tokio tipo konferencijos reikalingos ne tik tam, kad būtų pasisemta nemažai idėjų, bet ir tam, kad tinklaraščių autoriai būtų skatinami susirinkti į vieną vietą, stiprinti bendruomenę. Be to, tinklaraštininkas minėjo, jog tokio pobūdžio renginiai teikia abipusę naudą – tai ir galimybė pareklamuoti savo tinklaraštį. Visgi jam prieštaravo net du pranešimus skaitęs blog.lrytas.lt atstovas Rimas Abromavičius.

„Čia auditorija ganėtinai maža, internete yra efektyvesnių būdų reklamuotis, nei ateiti ir šnekėti 100–200 žmonių. Gyvai žmonių nesurinksi, internetas geriau“, – sakė R. Abromavičius.

Iš viso buvo perskaitytas 21 pranešimas. Kadangi programa buvo suskirstyta į kelis e-tapus, vienu metu skirtingose auditorijose skaityta po tris pranešimus, tad konferencijos dalyviams teko rinktis jiems įdomiausias temas. Be to, visi atvykę į renginį pertraukų metu buvo kviečiami vaišintis arbata, kava, sausainiais, sumuštiniais. Dešimtys padėklų su gardėsiais buvo „sunaikinti“ per kelias minutes.

„T*nklas“ – visiems atviras renginys: ir tiems, kurie užsiregistravo renginio puslapyje, ir tinklaraščiais besidomintiems Vilniaus universiteto studentams.