Modernios technologijos nestovi vietoje – vakar pastatėme intelektualųjį būstą, šiandien nusprendėme įrengti jame protingą unitazą.
Modernios technologijos nestovi vietoje – vakar pastatėme intelektualųjį būstą, šiandien nusprendėme įrengti jame protingą unitazą. Ir tai nenuostabu, juk pagal statistiką beveik trejus gyvenimo metus prasėdime ant klozeto.
Pirmąjį žingsnį su tualetais susijusių aukštųjų technologijų srityje 2002-ųjų vasarį žengė įmonė „Matsushita Electric“. Debiutinis modelis buvo skirtas butams ir namams, turintiems greitąjį, šviesolaidžio tinklais tiekiamą interneto ryšį. Protingas klozetas atlikdavo šlapimo tyrimus, o jei šie keldavo nerimą, persiųsdavo šeimos gydytojui. Be to sėdynė turėjo specialų mechanizmą, galintį išmatuoti riebalų kiekį tupiko organizme.
Po mėnesio įmonė konkurentė „Inax“ ėmė reklamuoti tamsoje švytinti ir paslaugiai dangtį pakeliantį klozetą. Čia praleistą laiką praskaidrindavo šio technikos stebuklo skleidžiamos paukščių trelės, krioklio ūžesiai, varpelių tilindžiavimas ar japonų arfos garsai. Specialūs „Inax“ modeliai abipus sėdynės turėjo net stereostiprintuvus ir atminties plokštę, į kurią MP3 formatu galima įrašyti mėgstamas melodijas.
Po to sekusi klozetų armija vis labiau stebino savo klientus. Pakloję 3000 JAV dolerių po kiekvieno apsilankymo tualete galite tikėtis tam tikros padėkos – klozetas išeinančiam šeimininkui pamojuoja dangčiu. O štai tualetų milžinas „Toto“ – psichologinės iškrovos kambarėlį paverčia mini laboratoriją – pamatuoja svorį, spaudimą, pulsą, cukraus kiekį kraujyje.
Nepaisant visuotinio susižavėjimo superklozetais, nevyriausybinės organizacijos „Japonijos tualetų gamintojų asociacija“ vadovybė neseniai iškėlė iniciatyvą šalies mokyklose įrengti bent po 1–2 senoviškus tualetus, kad paaugliai pernelyg daug laiko neužsitupėtų ant šio „sosto“ ir nepaverstų jo kulto objektu.