Ketvirtadienį, lapkričio 11 d., Seime turėjo būti svarstomi Alvydo Sadecko skubotai paruošti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai dėl internetinės žiniasklaidos. Tačiau galiausiai paskutinę buvusios Seimo kadencijos dieną parlamentarai nebalsavo dėl įstatymo pakeitimų, kurie būtų suvaržę interneto žiniasklaidos laisves.
Ketvirtadienį, lapkričio 11 d., Seime turėjo būti svarstomi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko socialliberalo Alvydo Sadecko skubotai paruošti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai dėl internetinės žiniasklaidos. Tačiau galiausiai paskutinę buvusios Seimo kadencijos dieną parlamentarai nebalsavo dėl įstatymo pakeitimų, kurie būtų suvaržę interneto žiniasklaidos laisves.
Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) iš anksto Seimo nariams siūlė nepriimti skubotai parengtų bei galinčių sukelti neprognozuojamas pasekmes Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų dėl internetinės žiniasklaidos.
Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui buvo pateikti svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo 2 ir 52 straipsnių pakeitimai. Jų tikslas – neva padėti sureguliuoti internetinės žiniasklaidos veiklą. Tačiau pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos, ši sveikintina iniciatyva gali patirti visišką fiasko.
Kaip teigiama LŽS internetinėje svetainėje, Lietuvos žurnalistų sąjungos ekspertai įvertino parengtus įstatymo pakeitimus. Nustatyta, kad bandymas internetinei žiniasklaidai taikyti kitus standartus nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms gali sukurti dvigubus teisinius standartus bei nesusipratimus. Maža to, tai gali sugriauti fundamentalius Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintus visuomenės informavimo principus.
Žurnalistams nesuprantamas noras atskirti elektronines visuomenės informavimo priemones nuo tradicinėmis vadinamų visuomenės informavimo priemonių. Motyvas, neva visuomenės informavimo priemonių apibrėžime nėra aiškaus internetinės žiniasklaidos paminėjimo, tik patvirtina LŽS specialistų dvejones dėl pakeitimų kokybės.
Taigi, naujai Seimui pateiktame įstatymo projekte, 2 straipsnio pagrindinėse sąvokose buvo atskirai išskirta:
„Elektroninės visuomenės informavimo priemonės – visuomenės informavimo priemonių interneto tinklalapiai, kuriuose elektronine forma perteikiama viešoji informacija, platinama įprastu būdu, nesvarbu, ar į interneto tinklalapį būtų perkeliamas visas turinys, ar tik jo dalis. Elektronines visuomenės informavimo priemones įstatymų nustatyta tvarka gali kurti ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pageidaujantys vykdyti arba faktiškai vykdantys visuomenės informavimo veiklą viešo naudojimo kompiuterių tinkluose. Elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis nelaikomi valstybės institucijų ir įstaigų (toliau – valstybės institucijos), valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) interneto tinklalapiai, skirti oficialiems dokumentams ir informacijai apie valstybės institucijos darbą platinti, taip pat asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių steigėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ar kitą veiklą“.
Šiandieninis Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad visuomenės informavimo priemonės yra ne tik laikraščiai, radijo ar televizijos programos, bet ir kitos priemonės, kuriomis skleidžiama informacija. Todėl noras internetinę žiniasklaidą atskirti nuo kitų visuomenės informavimo priemonių yra akivaizdi diskriminacija.
Iki šiol Seime buvo surengtas tik vienas susitikimas su žiniasklaidos ekspertais dėl šio įstatymo pataisų, o interneto žiniasklaida apie numatomas priimti tokias pataisas Seime apskritai nebuvo informuota.
Parengtuose įstatymo pakeitimuose įrašytos nuostatos, kurios numato papildomas pareigas ir net atsakomybę už interneto svetainių turinį ne jo kūrėjams, o tik technines sąlygas šio turinio transliavimui suteikiantiems asmenims. Numatomi reikalavimai ir pareigos tik technines paslaugas teikiantiems asmenims patiems nuspręsti, ar interneto svetainėse skelbiama informacija neprieštarauja įstatymams ir ar nereikėtų nutraukti jos transliavimo – akivaizdžiai prieštarauja fundamentaliems spaudos ir žodžio bei minties laisvės principams.
Tokius draudimus ir sankcijas demokratinėje valstybėje gali ir turi daryti tik teismas ir tik motyvuotai. Priešingu atveju, tai būtų tarsi atsakomybės nustatymas telefonais prekiaujančioms kompanijoms už tai, ką jų aparatais kalba abonentai.
Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlo spręsti šiandien iškylančius neaiškumus paprastai. Tereikia Visuomenės informavimo įstatyme įrašyti interneto svetaines prie visuomenės informavimo priemonių ir taip leisti toliau sėkmingai plėtotis šioms naujoms žiniasklaidos priemonėms.
Siekiant išspręsti teisinę koliziją dėl įstatymo draudimo viešosios informacijos rengėjais bei dalininkais būti valstybinėms institucijoms, siūloma numatyti, kad tokios institucijos išimties tvarka galėtų leisti ne tik iki šiol numatytus neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius apie savo veiklą, bet ir turėti atitinkamo turinio savo interneto svetaines.