Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) siūlo Seimo nariams nepriimti skubotai parengtų bei galinčių sukelti neprognozuojamas pasekmes Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų dėl internetinės žiniasklaidos. Šiuo metu Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui pateikti svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo 2 ir 52 straipsnių pakeitimai. Jų tikslas – neva padėti sureguliuoti internetinės žiniasklaidos veiklą. Tačiau ši sveikintina iniciatyva gali patirti visišką fiasko.

Lietuvos žurnalistų sąjungos ekspertai įvertino parengtus įstatymo pakeitimus. Nustatyta, kad bandymas internetinei žiniasklaidai taikyti kitus standartus nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms gali sukurti dvigubus teisinius standartus bei nesusipratimus. Maža to, tai gali sugriauti fundamentalius Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintus visuomenės informavimo principus.

Žurnalistams nesuprantamas noras atskirti elektronines visuomenės informavimo priemones nuo tradicinėmis vadinamų visuomenės informavimo priemonių. Motyvas, neva visuomenė informavimo priemonių apibrėžime nėra aiškaus internetinės žiniasklaidos paminėjimo tik patvirtina LŽS specialistų dvejones dėl pakeitimų kokybės. Šiandieninis Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad visuomenės informavimo priemonėmis yra ne tik laikraščiai, radijo ar televizijos programos, bet ir kitos priemonės, kuriomis skleidžiama informacija. Todėl noras internetinę žiniasklaidą atskirti nuo kitų visuomenės informavimo priemonių yra akivaizdi diskriminacija.

Parengtuose įstatymo pakeitimuose įrašytos nuostatos, kurios numato papildomas pareigas ir net atsakomybę už interneto svetainių turinį ne jo kūrėjams, o tik technines sąlygas šio turinio transliavimui suteikiantiems asmenims. Numatomi reikalavimai ir pareigos tik technines paslaugas teikiantiems asmenims patiems nuspręsti, ar interneto svetainėse skelbiama informacija neprieštarauja įstatymams ir ar nereikėtų nutraukti jos transliavimo – akivaizdžiai prieštarauja fundamentaliems spaudos ir žodžio bei minties laisvės principams. Tokius draudimus ir sankcijas demokratinėje valstybėje gali ir turi daryti tik teismas ir tik motyvuotai. Priešingu atveju, tai būtų tarsi atsakomybės nustatymas telefonais prekiaujančioms kompanijoms už tai, ką jų aparatais kalba abonentai.

Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlo spręsti šiandien iškylančius neaiškumus paprastai. Tereikia Visuomenės informavimo įstatyme įrašyti interneto svetaines prie visuomenės informavimo priemonių ir taip leisti toliau sėkmingai vystytis šioms naujoms žiniasklaidos priemonėms.

Siekiant išspręsti teisinę koliziją dėl įstatymo draudimo viešosios informacijos rengėjais bei dalininkais būti valstybinėms institucijoms, siūloma numatyti, kad tokios institucijos išimties tvarka galėtų leisti ne tik iki šiol numatytus neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius apie savo veiklą, bet ir turėti atitinkamo turinio savo interneto svetaines.