Kai kalbame apie santaupas, daugelis žmonių sako taupą, „kad būtų pinigų dėl visa ko“. Tokiu būdu tarsi į vieną krūvą suplaka ir pinigus, reikalingus susidoroti su galimais, bet neplanuotais nemalonumais, ir pinigus, kurių gali prireikti iš anksto nesuplanuotiems, bet maloniems pirkiniams – tarkime, kokiai viliojančiai pramogai ar pirkiniui per atostogas ar net pačiai atostogų kelionei, jei galimybė pakeliauti atsirado paskutinę minutę. Susidūrę su galimybe įsigyti tą malonų, bet neplanuotą pirkinį, žmonės elgiasi dvejopai: vieni nė nesusimąstę leidžia turimas santaupas, kiti pradeda dvejoti – o kas, jeigu už kampo tūno juoda diena?

Populiariuose asmeninių finansų valdymo vadovėliuose rasime rekomendaciją skirstyti  santaupas  pagal tikslus: atsargą juodai dienai ir fondą būsimiems pirkiniams. Atsargos juodai dienai šiukštu negalima liesti, kol ta juoda diena tikrai neišaušo. Bet atostogos nėra ta juoda diena. Nebent kokia nelaimė atostogaujant  atsitiktų. Vadinasi, jei turime santaupų „dėl visa ko“, reikėtų jas paskirstyti – kiek juodai, o kiek saulėtai atostogų dienai. Juodai dienai skirta suma turėtų būti tokia, kad užtektų pragyventi bent tris mėnesius negaunant įprastų pajamų. Saulėtai dienai, vadinasi, ir atostogoms, turėtų užtekti to, kas liko. Tačiau gyvenimas ne toks paprastais, koks atrodo skaitant ar rašant vadovėlį. O jei iš to, kas liko, jokia atostogų kelionė neišeina? Atsisakyti atostogų? Rizikuoti ir išleisti santaupas? Neliesti santaupų, o atostogoms skolintis?

Skolintis ir taupyti vienu metu neracionalu

Viena dažniausiai minimų asmeninių finansų valdymo klaidų – turėti santaupų ir būti kam nors skolingam vienu metu. Mat už santaupas šiuo metu beveik negauname jokių palūkanų, o už pasiskolintus pinigus  turėtume sumokėti. Paskolų vartojimo reikmėms palūkanos, kitaip negu būsto paskolų, nėra labai mažos.  

Visgi reiškinys, kai žmonės skolinasi, nors ir turi savo santaupų, ne toks ir retas. Paprastai žmonės gali paaiškinti tokį savo elgesį: santaupos skirtos juodai dienai, t. y. išskirtiniam atvejui, o  mokėti už pirkinius galima ir skolintais pinigais.  Tačiau finansų specialistų toks pasiaiškinimas neįtikina. Yra net trys priežastys, kodėl galima abejoti tokiu racionalumu. Pirma, kam mokėti palūkanas, jei galima nesiskolinti ir jų nemokėti, o leisti turimus pinigus,  o vėliau vėl susitaupyti. Antra, greičiausiai iš santaupų būtų mokama paskola ir palūkanos už ją, jei ateitų ta juoda diena. Ir trečia, jei už pirkinius gailime ar nesiryžtame atiduoti savo santaupų, gal tie pirkiniai ne tokie jau ir reikalingi? Ne veltui sakoma, kad skolintas pinigas išslysta lengviau negu savas.

Kiek galima „pasiskolinti“ iš savo santaupų?

Vadinasi, jei turime santaupų, kurias esame numatę juodai dienai, bet tikrai norėtume pasidžiaugti ir saulėtomis dienomis, nėra didelė klaida įkišti ranką į juodai dienai sutaupytų pinigų krepšelį.

Pasirinkus tokį sprendimą, svarbu apsibrėžti iš anksto, kokio brangumo kelionę galime sau leisti: išleisti visas santaupas ar tik dalį jų. Kiek pasiimti  pinigų, griežtos rekomendacijos nėra. Tiek, kad per atostogas savęs neužgraužtumėte. Kitas konkretesnis leistinos sumos rodiklis – atostogos neturėtų kainuoti daugiau, negu be ypatingų pastangų galime susitaupyti per metus, t. y. iki kitų atostogų.

Kad numatyto atostogų biudžeto neviršytume nejučia, santaupų dalį, kurios visgi nenorėtume išleisti, vertėtų apsaugoti. Pavyzdžiui, sudaryti terminuotojo indėlio sutartį ar įsigyti Vyriausybės taupymo lakštų. Ne tiek dėl palūkanų ar uždarbio, kiek dėl suvaržymų ar kliūčių – tegul ir simboliškų – tuos pinigus greitai pasiimti ir išleisti.

Grįžus iš atostogų reikėtų konkretaus plano, kaip tas sumažėjusias santaupas juodai dienai atkurti iki pageidaujamo dydžio – po kiek ir per kiek vėl susitaupyti. Arba dar ambicingesnio – kitoms atostogoms susitaupyti papildomai tiek, kad jau nebereikėtų lįsti į juodos dienos krepšelį.