Lietuvos IT specialistų demonstruojamas požiūris „aš galiu“ ir stipri darbo etika lemia tai, kad šalyje noriai kuriasi ir plečiasi investuotojai iš užsienio. Aukštai iškelta klientų lūkesčių kartelė, atsakomybių perdavimas ir IT plėtra galėtų reikšti, kad ir taip didelė specialistų paklausa dar didės. Kita vertus, ateities IT specialistams, kurie tikisi ne tik atlikti paskirtas užduotis, bet ir kurti IT sprendimus, reikės papildomų kompetencijų. Būtent tokių darbuotojų vis labiau reikės verslui. Padėtį komentuoja „Danske Bank“ MobileLife.lt padalinio vadovas Vytautas Ašeris.

Nebeužteks būti „tik“ programuotoju

Akivaizdu: didelės organizacijos privalo turėti tam tikrą struktūrą ir laikytis numatytų procesų. Tačiau būtent tai gali nulemti lėtai vykstančius informacijos mainus ir ilgas atsakymų į kylančius klausimus paieškas. Todėl šiuolaikinės organizacijos, tokios kaip „Spotify“ ir kitos, dirba savarankiškomis komandomis, kurias sudaro skirtingų funkcijų specialistai. Tokia struktūra pritaikyta ir „Danske Bank“ MobileLife.lt komandai, kuriančiai griaunančias (angl. disruptive) bankininkystės inovacijas. Prieš metus į Lietuvą išplėstos ir jau 22 darbuotojus čia turinčios komandos darbas – laužyti nusistovėjusius procesus organizacijoje ir ieškoti inovacijų, kuriančių pridėtinę vertę klientui. Tarp jų – produktai, leidžiantys išsirinkti būstą ir gauti paskolą jam įsigyti, taip pat valdyti turimą paskolą ir apskaičiuoti būsimas remonto išlaidas išvengiant kelionės į banką. Operatyviai pasiekti tokių rezultatų galima tada, kai darbus organizuojanti komanda atsakinga už projektą nuo pradžių iki galo – nuo dizaino iki techninių dalykų.

Profesinės žinios, žinoma, yra būtinos – be jų darbuotojai negalėtų atlikti savo pagrindinių pareigų. Vis dėlto, ieškodami naujų kolegų, ieškome specialistų, galinčių spręsti užduotis ne tik reaktyviai, bet ir rodyti iniciatyvą. Tikimės, kad darbuotojai rūpinsis ne tik konkrečia užduotimi, bet ir būsimu bendru rezultatu – pavyzdžiui, matydami, kad darbas duos tik trumpalaikės naudos, bet ilgalaike prasme nebus vertingas, pasidalins savo nuomone su komanda ir pasiūlys idėjų, kaip siekti geresnio rezultato.

Laikai, kai buvo galima „tik“ daryti savo užduotis, bet negalvoti apie bendrą projekto sėkmę, yra seniai praeityje – toks požiūris galbūt galimas tik prie staklių gamykloje. Esu tikras, kad techninius specialistus mūsų šalies universitetai paruošia gerai. Tačiau verslui, kaip, beje, ir mokslui, itin svarbus tarpdiscipliniškumas ir universalumas. Skirtingų sričių specialistai – vartotojų patirčių ekspertai, duomenų ir verslo analitikai, testuotojai, programuotojai ir projektų vadovai – glaudžiai ir sėkmingai gali bendradarbiauti tik tada, kai išmano ne tik savo, bet ir kolegų atliekamas užduotis. Atvirkštinis pavyzdys – programuotojas, kuris atlikęs užduotį pasako „veikia taip, kaip buvo paprašyta“, bet nesigilina į netiesioginius užduoties reikalavimus, tokius kaip vartotojo sąsajos vientisumas ir pan. Todėl šiuolaikiniai ir juo labiau ateities IT specialistai turės ne tik gebėti atlikti užduotis, bet ir numatyti, kokią įtaką jų atlikimas turės viso projekto kokybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Verslo investicija į ugdymą – laikas skirtas studentams

Besirenkančių IT krypties studijų programas kiekvienais metais daugėja. Štai pernai rudenį itin didelio populiarumo sulaukė programų sistemų studijų programa, kurią galima rinktis net keliuose universitetuose – įstojusiųjų skaičius augo daugiau kaip 45 proc. Dirbdamas su studentais pastebiu, kad IT studijų programų populiarumui didelę įtaką turi galimybė dirbti tarptautinėse organizacijose ir suderinti darbą su studijomis – daugiau nei pusė mano studentų VU trečiame kurse jau dirba darbą, susijusį su IT. Vis dėlto, norėtųsi, kad studijų kokybės kriterijus atsidurtų aukščiau galimybės dar studijuojant įsidarbinti pagal specialybę: ilgalaikėje perspektyvoje iš to išloštų ir aukštosios mokyklos, ir, žinoma, jas baigę specialistai.

Pagrindiniai dalykai, kurių labiausiai trūksta jauniems specialistams, ateinantiems į savo pirmąją darbovietę, yra asmenybės branda ir komandinio darbo įgūdžiai. Todėl dėstydami turėtume kaip įmanoma labiau stengtis, kad studentai ne pavieniui dirbtų su abstrakčiomis namų darbų užduotimis, tokiomis kaip zoologijos sodo simuliacija ar geometrinių figūrų hierarchinė priklausomybė, o gilintųsi į realybėje galinčias pasitaikyti situacijas. Sutinku, kad teorinės žinios yra itin svarbios (tuo universitetai ir skiriasi nuo profesinių mokyklų), tačiau praktinius užsiėmimus turėtų vesti tie, kurie su jomis susiduria kasdien – geriausi savo srities specialistai iš verslo.

Negaliu pateikti pragmatiškų priežasčių, kodėl verslo atstovai turėtų skubėti į aukštąsias mokyklas ruošti studentų. Tikriausiai tai galima palyginti su tarnavimu kariuomenėje: vieni tampa savanoriais, kiti stoja į Šaulių sąjungą, tačiau yra ir tokių, kurie padaro viską, kad to išvengtų. Galimybė dalintis žiniomis su jaunąja karta ir taip prisidėti prie šalies kūrimo yra priežastis, kodėl universitete dėstau aš. Norintiems prisijungti visuomet siūlau pradėti nuo kviestinio pranešimo – taip galima praktiškai suprasti, ar yra sąlyčio taškų tarp auditorijos ir tematikos, kurią išmanote, bei atrasti savyje dėstytoją.