„Japonija nėra stambi žaidėja kosmoso srityje, prognozės didesnių pokyčių nežada ir ateityje, tačiau suvienijus panašių šalių pajėgas ir patirtį galima pasiekti stulbinamų rezultatų, – sakė Wakayama universiteto Kosmoso švietimo instituto direktorius prof. Hiroaki Akiyama, spalio 4 d. Kauno technologijos universitete akademinei bendruomenei skaitęs paskaitą „Naujoji Japonijos kosmoso plėtros strategija ir tarptautinis bendradarbiavimas ateityje“. Anot profesoriaus, kažkada daugiausia pasiekė šalys, sugebėjusios sukurti savo laivynus, kuriais kolonizavo žemes. „Panaši situacija mūsų laukia ateityje – lyderiaus tos šalys, kurios kosmoso tyrimų srityje drąsiai žengs priekyje", – įsitikinęs profesorius.

Naujas jėgų persiskirstymas pasaulyje

Kaip sakė prof. H. Akiyama, šiuo metu naujų kosminių technologijų srityje Japonija varžosi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – tiek vieni, tiek kiti turi įvairių idėjų ir stengiasi daryti tai, ko nepadarytų kiti. Ateities prognozės, atsižvelgiant į atskirų šalių bendrąjį vidaus produktą (BVP), žada naujas rokiruotes, pavyzdžiui, prognozuojama, kad JAV ir Kinijos BVP susilygins jau 2025 m., o 2050 m. Kinija jau bus gerokai išsiveržusi į priekį, antroje vietoje palikusi JAV ir Indiją. Už pastarųjų šalių rikiuosis Brazilija, Meksika, Rusija.

„Japonijos BVP, gerokai mažesnis nei minėtų šalių, neleis daug lėšų skirti kosmoso tyrimams, tačiau koncentruojantis į atskiras sritis ir produktus, bus galima pasiekti tikrai nemažai. Tai rodo ir dabartiniai Japonijos laimėjimai kosmoso srityje“, – įsitikinęs instituto Japonijoje direktorius.

Nutupdė kosminį zondą ant asteroido

Anot profesoriaus, vienas iš didžiausių Japonijos pasiekimų kosmoso srityje – tai japonų mokslininkų sukonstruotas aparatas „Hayabusa“, kuris 2003 m. gegužės 9 d. buvo iškeltas į kosmosą ir po daugiau nei dviejų metų skrydžio, 2005 m. lapkričio mėnesį, nusileido ant asteroido 25143 Itokawa, paėmė grunto pavyzdžių ir kapsulėje juos parskraidino į Žemę. Signalas iš kosminio zondo Žemę pasiekdavo po pusvalandžio, taigi jį valdyti buvo be galo sunku, ne viską pavyko įgyvendinti iki galo, pavyzdžiui, grunto pavyzdžių buvo gerokai mažiau nei tikėtasi, tinkamai nesuveikė savaeigis tik 591 g svėręs aparatas „Minerva“, pats zondas grįždamas prie Žemės sudegė, tačiau turint omenyje, kad amerikiečiams tokia misija atrodė neįgyvendinama, tai yra didelis pasiekimas.

Mokiniai ir moksleiviai kuria raketas

Japonijoje tarp moksleivių ir studentų populiarūs konkursai, kurių dalyviai kuria įvairių galingumų raketas, konstruoja aparatus. Pavyzdžiui, japonų moksleiviui jau nėra sudėtinga paleisti raketą, kuri į dangų iškeltų vadinamuosius „CanSat“ – skraidančius automatinius robotus. Raketai nešėjai pakilus į tam tikrą aukštį jis turi atsiskirti, išskleisti parašiutą ir atlikti kai kuriuos veiksmus, pvz., filmuoti aplinką, matuoti temperatūrą.

Studentų konstruojami „CanSat“ jau sudėtingesni – jie turi turėti GPS koordinačių nustatymo sistemą, turi patys savarankiškai sugrįžti į starto vietą ir pan. Daug didesnių išlaidų reikalauja panašių aparatų – „CubeSat“ – iškėlimas į kosmosą.

Mažų palydovų programa

Paskaitos klausytojus ypač sudomino įvairioms pasaulio valstybėms siūloma 5 metų ir 15 mln. eurų biudžeto programa UNIFORM, kurios dalyviai nuo 2012 m. Tokijo universitete kurs ir konstruos 50 kg klasės palydovus. „Žinoma, ši programa nėra skirta bakalaurams ar magistrantams, tačiau universiteto mokslininkui ar ieškančiam stažuotės vietos podoktorantūros studijų studentui tai yra puiki galimybė, ypač turint omenyje, kad Lietuvoje tokio pobūdžio specialistų nėra daug, o gal jų ir apskritai nėra“, – svarstė prof. H.Akiyama. Tiesa, jis pridūrė, kad tokio specialisto kelionės išlaidas, pragyvenimą, algą tektų apmokėti valstybei ar institucijai, kuri jį siunčia.