Lietuvos teisės instituto mokslininkė Agnė Limantė kartu su bendraautoriumi Manfredu Limantu Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto mokslo žurnale „Teisė“ publikavo mokslo straipsnį „Teisė į teisinę pagalbą Europoje“, kuriame analizuoja teisės į teisinę pagalbą reguliavimą tarptautinėje ir ES teisėje, ypatingą dėmesį skiriant teisinės pagalbos kokybės standartų Europoje paieškoms, jiems apibendrinti ir kritiškai įvertinti.

Teisė į teisinę pagalbą yra viena iš esminių teisės į teisingumą realizavimo priemonių asmenims, kurie neturi pakankamai lėšų. Tačiau vien formalios teisės į teisinę pagalbą nustatymas neretai nėra pakankamas tinkamo lygio teisinei gynybai užtikrinti. Mokslininkai savo publikacijoje atkreipia dėmesį, kad tarptautiniu lygiu pradeda formuotis bendri minimalūs teisinės pagalbos standartai ir pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys pradedamas skirti teisinės pagalbos kokybės ir veiksmingumo klausimams.

Atliktas tyrimas parodė, kad Europos Sąjungos (ES) teisėje nėra sukurta išsamios teisinės pagalbos kokybės užtikrinimo sistemos ar kokybės standartų katalogo. Teisinės pagalbos kokybė reguliuojama fragmentiškai keliuose teisiškai privalomuose ir neprivalomuose dokumentuose, didesnį dėmesį skiriant baudžiamajam procesui. Tai apsunkina valstybių narių sistemų, kurios išlieka itin skirtingos tiek teisinės pagalbos apimties, tiek ir kokybės požiūriu, harmonizavimą šioje svarbioje srityje. Spragų visiškai neužpildo ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kurio praktika išlieka ribota ir suteikianti plačią vertinimo diskreciją nacionaliniams teismams.

Vis dėlto, mokslininkų teigimu, iš visų ES teisės aktų, o taip pat EŽTT praktikos bei tarptautinių dokumentų galima išvesti tam tikrą teisinės pagalbos kokybės elementų rinkinį, kuris leidžia ne tik geriau atskleisti jų turinį ir tarpusavio ryšius, bet ir turėtų palengvinti reformų modeliavimą šioje srityje. Straipsnyje siūloma išskirti tiesioginius ir netiesioginius teisinės pagalbos kokybės elementus, nepriklausomai nuo teikiamos pagalbos tipo, srities ar stadijos. Tiesioginiai elementai apima pačių nemokamų teisinių paslaugų pobūdį, turinį ir kokybines savybes, įskaitant paslaugų išsamumą, atitikimą teisinės pagalbos gavėjo interesams bei jų efektyvumą siekiant norimo rezultato.

Tuo tarpu netiesioginiai teisinės pagalbos kokybės elementai sukuria „įgalinančią aplinką“, t. y. sudaro sąlygas užtikrinti kokybiškos teisinės pagalbos teikimą. Savo ruožtu netiesiogines kokybės užtikrinimo priemones toliau galima skirti į tas, kurios yra orientuotos į teisinės pagalbos teikėją ir jo pa(si)rengimą ir į teisinės pagalbos administravimo bei teikimo sistemą. Mokslininkai daro išvadą, kad sėkmingam teisinės pagalbos sistemos funkcionavimui būtinas tiesioginių ir netiesioginių kokybės elementų derinimas.