2030 m. bendrojo lavinimo mokyklose trūks beveik 5 tūkst. visų dalykų mokytojų: iki reikalingo skaičiaus stokosime net 1449 matematikos mokytojų, taip pat gamtos mokslų (1277), fizikos (873), lietuvių kalbos ir literatūros (853) ir ne tik. Tačiau, pavyzdžiui, nors informatikos mokytojų skaičius neatsilieka nuo poreikio, jiems būtina sudaryti sąlygas nuolat atnaujinti žinias, nes pokyčiai šioje srityje – vieni sparčiausių. Galima rinktis du kelius – stiprinti universitetinę kvalifikacijos kėlimo sistemą jau esamiems informatikams, kad jie galėtų kelti dalykinę ir metodinę kvalifikaciją, bei ruošti naujus informatikos mokytojus.
Remiantis švietimo valdymo informacinėje sistemoje pateikiamais duomenimis apie pastaraisiais metais baigusius ir mokytojo darbą pasirinkusius asmenis, nuo 2018 m. kasmet turėtų būti paruošiama dar bent po 1000 pedagogų papildomai. Tai leistų priartėti prie prognozuojamo mokytojų poreikio 2030 m. ir užtikrinti kartų kaitą mokyklose.
Vis dėlto mokytojų skaičiaus mažėjimas nėra vienintelė problema. Visa dabartinė mokytojų rengimo sistema neatitinka XXI amžiaus reikalavimų. Jau ne vienerius kalbama, kad pedagogai privalo būti ne vien savo mokomo dalyko ekspertai, jiems būtinos papildomos verslumo, kūrybiškumo, užsienio kalbų ir kitos kompetencijos.
Pedagogų ir jų kompetencijų stoka yra didelė, ypač regionuose, mažesnėse mokyklose. Užtenka pasižiūrėti į naujausius Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) duomenis: moksleivių gamtamokslis ir matematinis raštingumas išgyvena sąstingį, pagal šiuos rodiklius Lietuva užima atitinkamai 36-38 ir 36 vietas iš 70, atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio. Kitas neseniai atliktas tyrimas, paskelbtas žurnale „Reitingai“, parodė, kad dabartinių moksleivių matematiniai gebėjimai vertinami vos 5 balais iš dešimties.
Kaip taisyti šią padėtį? Pasigirsta siūlymų geresnes mokyklas turėti tik rajonų centruose ir samdytu transportu į jas vežioti moksleivius iš atokesnių vietų. Kitas sprendimas galėtų būti siekis, kad mažesnių miestelių mokyklos išlaikytų tokį pat lygį kaip ir didmiesčių. Šis tikslas tampa dar aktualesniu po pertvarkų savivaldybėse. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybė, nusprendė, jog priimant vaikus į mokyklas pirmiausia bus atsižvelgiama į jų realią gyvenamąją vietą.
Taip, mokytojas mažesnėje vietovėje ne visuomet surenka pilną klasę ir krūvį, kaip mieste. Jei jam mokėsime pagal mokinių skaičių, jis gaus grašius, už kuriuos negalės išgyventi. Valstybė turi investuoti, kad ten dirbantys geri specialistai gautų orius atlyginimus, nors galbūt jie mokytų ir mažiau moksleivių. Sakysite socialinė neteisybė, o aš paklausiu, ar regionų vaikai kokybiško ugdymo nusipelnė mažiau nei mieste gyvenantys?
Aišku, aukšto lygio švietimo palaikymas mažose mokyklose reikalauja lėšų. Bet, mano nuomone, jas reikėtų skirti, gal netgi miestų mokyklų sąskaita, mažinant jų projektams skirtas lėšas ir nukreipiant į mažesnius miestus, kaimus. Dabar miestų mokyklos gauna geriausius projektus, rėmėjus, atsirenka gabiausius vaikus ir moko tik juos. Taip, iš vienos pusės, talentus išskirti, vystyti ir puoselėti yra svarbu, tačiau, kita vertus, Konstitucija sako, kad švietimas turi būti visiems vienodai prieinamas.
Tačiau ne tik ugdymo įstaigos kaimuose neatitinka XXI amžiaus mokyklos standartų. Jau keletą metų iš eilės smunka visos Lietuvos moksleivių bendras raštingumo vidurkis – problema liečia visą mūsų švietimo sistemą. Privalome keisti valstybės politiką, didinti finansavimą ir kelti dabartinių mokytojų kvalifikaciją, didinti jų atlyginimus – kito kelio paprasčiausiai nėra. Turime aiškiai nusistatyti kokybės standartus, kurių nevalia peržengti – kiek bekainuotų, būtina pasiekti Europos vidurkį. Teisė į švietimą turi būti suvokiama lygiai taip pat kaip ir teisė į gydymą. Jei reikalaujame kokybiškų medicininių paslaugų, tokį patį požiūrį turėtume taikyti ir ugdymui. UNESCO globalaus švietimo deklaracijoje pabrėžiama, jog šiandien valstybės išsivystymas vertinamas ne tik pagal ekonominę pažangą, bet ir pagal jos žmonių išsilavinimo lygį.
Dabartinė mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema yra sudėtinga, brangi ir neefektyvi. Nereikia jos visos išardyti, tačiau būtina pašalinti neracionalumus. Didžiausias sistemos trūkumas yra tai, kad kvalifikacijos kėlimas vykdomas ne universitetuose, o įvairiuose centruose, kur pasitelkiamos ne universitetinės studijos su vientisa metodologija, o pavienės iniciatyvos, paremtos patirčių perteikimu. Dabartiniai rezultatai rodo, kad mokytojams reikalingos gilesnės kompetencijos.
Būtent dėl siekio pakeisti mokytojų rengimo sistemą buvo pradėtas ir Vytauto Didžiojo bei Lietuvos edukologijos universitetų jungimosi procesas. Pereinamojo laikotarpio metu esame numatę rengti kvalifikacijos kėlimo programas dabartiniams beveik visų dalykų mokytojams. Jų įgyvendinimas turėtų prasidėti jau 2017-ųjų rudenį.
Svarbiausias dalykas dabar – peržiūrėti visų mokytojų rengimo programų turinį ir jose sustiprinti informacinių technologijų, užsienio kalbų, kūrybiškumo, verslumo, inovatyvumo kompetencijas – ir ne tik tiems mokytojams, kuriems tie įgūdžiai artimesni dėl mokomo dalyko, bet apskritai visiems. Neįsivaizduojama, kad šiandien pedagogas nekalbėtų bent dviem kalbomis, negebėtų naudotis naujausiomis technologijomis ir inovacijomis.
Jungiantis VDU ir LEU ir įvertinus abiejų potencialą yra kuriama nauja mokytojų rengimo sistema, kurioje pagal bus rengiami beveik visų dalykų ir lygmenų, įskaitant pradinį, ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, mokytojai. Numatytas tiek lygiagretus rengimas, kai mokytojai ruošiami nuo pat pirmo bakalauro studijų kurso, tiek nuoseklusis modelis, kai pirmiausia suteikiamos dalykinės žinios, o vėliau pereinama į magistrantūros arba mokytojo kvalifikaciją suteikiančias studijas.
Svarbiausia, kad nebūsime uždari ir į akademijos veiklą įtrauksime visus VDU fakultetus, kurių geriausi, tarptautinio lygio mokslininkai dalinsis savo žiniomis rengiant atskirų dalykų mokytojus – pavyzdžiui, humanitarinių mokslų srities mokytojų rengimo programose dalyvaus anglų filologijos, istorijos, filosofijos ir kiti profesoriai, ekspertai, o būsimus gamtos, matematikos ir technologijų mokslų mokytojus rengs biologai, biotechnologai, informatikai, matematikai, multimedijų ir kitų sričių tyrėjai. Analogiškose kitų dalykų mokytojų rengimo programose dalyvaus ir visų kitų mokslų ekspertai.
Nuo įprastų universitetinių studijų švietimo akademija skirsis tuo, jog joje pirmiausia bus sukoncentruoti edukologijos srities moksliniai tyrimai, teikiamos būtent mokytojams būtinos kompetencijos – dėstoma didaktika, pedagogika, psichologija ir kiti dalykai. Tačiau, kaip ir visiems kitiems VDU studentams, būsimiems pedagogams būtų suteikta galimybė rinktis įvairių kitų sričių dalykus, gretutines specialybes, mokytis kalbų ir taip toliau – tai jau dabar gali pasiūlyti klasikinis laisvųjų menų (lot. artes liberales) universitetas VDU.
Nebegalime ir toliau rengti mokytojų uždarame anklave. Šiems jauniems žmonėms privalo atsiverti įvairios galimybės, kad baigę studijas jie galėtų dalintis su moksleiviais savo įgytomis plačiomis ekspertinėmis žiniomis, nuo menų iki biotechnologijų, nuo istorijos iki muzikos ir t. t. Tai būtų tikras intelektualinis užtaisas, kuris leistų išsiskirti iš kitų pedagogikos absolventų.
Liūdniausia tai, jog mokytojo profesija dažnu atveju yra paskutinis pasirinkimas, kuris absolventams lieka tik todėl, kad nepavyksta įstoti niekur kitur. Naujoji sistema situaciją turėtų pakeisti kardinaliai – baigus šias studijas jie taptų geidžiamiausiais darbuotojais. Tačiau tam reikia ir valstybės paramos – aukštesnis atlyginimas taip pat pakeltų mokytojo profesijos prestižą.
Nebūkime naivūs – norėdami į studijas pritraukti geriausius moksleivius, pirmiausia turime pertvarkyti visą sistemą, pakelti studijų kokybę ir užtikrinti geresnes karjeros galimybes po jų baigimo. Laukiame valstybės užsakymo – ji turėtų ne tik didinti stipendijas, bet ir, pavyzdžiui, mokėti jas absolventams dar trejus metus po studijų baigimo, kad jie įleistų šaknis mokykloje. Šiuo metu mums žymiai svarbiau turėti gerus informatikos mokytojus, nei specialistus, dirbančius užsienio kompanijose – juk tik mokytojai gali parengti ateities specialistų kartas.
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Juozas Augutis