Didžioji Velykų savaitė moko gyvenimo harmonijos
Publikuota:
2006 m. balandžio 12 d. trečiadienis
•
•
•
Peržiūrėta:
64
Ši savaitė, prasidėjusi Verbų sekmadienį, – ypatinga, nes žymi Didžiosios savaitės pradžią, kurią vainikuos viena iš gražiausių ir prasmingiausių krikščioniškų švenčių – šv. Velykos. Senovėje švęstos kaip gamtos atbudimo šventė, įsigalėjus krikščionybei šv. Velykos tapo Kristaus prisikėlimo švente. Tai ne tik gamtos atgimimą, bet ir žmogaus sielos prabudimą simbolizuojanti šventė, kurios tradicijos ir papročiai perduodami iš kartos į kartą.
Didžiąją savaitę reikia pasiruošti Didžiajam sekmadieniui – Kristaus prisikėlimo šventei. Didįjį ketvirtadienį valomi, vėdinami namai, prausiamasi ir pan. Didysis penktadienis – tai Kristaus kančios diena, todėl šią dieną reikia laikytis rimties – tyliau kalbėtis, vengti kelti triukšmą, kad „nepažadintume“ mirusio Dievo. Šią dieną reikia susiskaičiuoti praėjusių metų bėdas, nuodėmes. Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventindavo ugnį ir vandenį.
Sekmadienis po šv. Velykų vadinamas Atvelykiu. Juo ir baigiasi Velykų apeigos. Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius, tačiau daužydavo juos per Atvelykį tik vaikai, todėl ši diena dar vadinama vaikų Velykomis.
Didžiosios savaitės ruošos darbai, margučių marginimas, jų ridenimas, šeimos susėdimas prie stalo, pagaliau – pats žmogaus noras apsivalyti ir atgimti – tai neatsiejami Velykų šventės akcentai. Būtent jie padeda harmonizuoti gyvenimą ir atneša sėkmę.