news.lt Media News

„Lietuvos pilys“ – naujas leidinys, skirtas LDK pilių problematikai

2006-05-30T16:00:00.0000000

Gegužės 30 d. leidėjai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija visuomenei pristatė naują leidinį „Lietuvos pilys“. Tai žurnalas, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių problematikai, kuris skaitytojus pasieks kasmet. Pirmasis leidinys skirtas trims istorinėms Lietuvos sostinėms – Kernavei, Trakams ir Vilniui. Iki šiol panašios temos spaudoje buvo epizodiškai pristatomos periodiniuose leidiniuose ir buvo skirtos mokslininkų ratui. Naujasis leidinys užpildė laisvą nišą ir, tikimasi, sudomins tiek akademinę visuomenės dalį, tiek ir visus, neabejingus Lietuvos istorijai.

Kino režisierius Gytis Lukšas brangina kiekvieną savo kūrinį

2006-05-24T10:00:00.0000000

Šiemet gegužės mėnesį kino režisierius Gytis Lukšas mini 60-ąjį jubiliejų. Į kino pasaulį Gytis Lukšas įžengė 1973 m., tuomet sukūrė pirmą savarankišką darbą – novelę „Telefonas trijų novelių filme „Linksmos istorijos“. Ryškiausi šio kino kūrėjo filmai: „Virto ąžuolai“ (pagal J. Baltušio novelę), „Mano vaikystės ruduo“ (pagal J. Apučio novelę „Ak, Teofili“), „Vasara baigiasi rudenį“ (pagal R. Gradausko scenarijų), „Žalčio žvilgsnis“ (pagal S. T. Kodroto romaną). Naujausias G. Lukšo dokumentinis filmas „Dieviškoji šviesa“ apie vieną garsiausių išeivijos dailininkų – tapytoją ir vitražų kūrėją Albiną Elskų, gyvenantį ir kuriantį JAV. Gytis Lukšas kino kalba pasakoja apie amžinus dalykus – tarpusavio santykius tarp žmonių. Jo filmai pasižymi puikia aktorių vaidyba, išlaikoma pauzė žiūrovų emocijoms sukelti. Gytis Lukšas įvardijamas ir kaip vienas lietuviškiausių kino kūrėjų, nes jo filmų siužetai paremti lietuvių grožinės literatūros kūriniais. Nuėjęs prasmingą kūrybinį kelią, režisierius vis dar kupinas naujų filmų idėjų. Ir brangina kiekvieną savo kūrinį.

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: tarp vidinio poreikio kurti ir kasdienybės

2006-05-09T10:00:00.0000000

Kasmet vykstantis Tarptautinis šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ traukia gausių šokio mylėtojų dėmesį, nes būtent jo metu galima pamatyti pasaulinio garso žvaigždžių pasirodymus bei naujausius lietuvių šokio kūrėjų darbus. Per dešimt veiklos metų festivalis prisidėjo prie šiuolaikinio lietuvių šokio plėtotės, jo propogavimo bei lėmė menininkų profesionalumo augimą. Šiandien Lietuvoje yra daugiau nei dešimt aktyviai šiuolaikinį šokį kuriančių choreografų. Šiemet šokio festivalis vyksta gegužės 2-9 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Jame dalyvauja tokio pasaulinio garso žvaigždės kaip Carolyn Carlson, Juha Pekka Marsalas ar Russellas Maliphantas. Renginyje pristatomi 8 lietuvių choreografų – Gyčio Ivanausko, Andriaus Katino, Grigitos Urbietytės, Vyto Jankausko ir kt. – pastatyti spektakliai, iš kurių keturi – premjeros. Nepaisant įdomių lietuvių menininkų darbų, kuriais jie garsina Lietuvos vardą pasaulyje, tiek šiuolaikinis šokis, tiek Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis tebelieka valstybinės kultūros politikos paraštėse. Nepaisydami finansinių sunkumų menininkai savarankiškai ieško lėšų spektakliams statyti. Kurti skatina vidinė būtinybė. Tačiau šiemet „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis sulaukė mažesnės valstybės paramos negu anksčiau. Gali būti, jog šiemet vyksta jau paskutinis šokio festivalis...

Moterų režisierių filmai atspindi kultūrinius pokyčius visuomenėje

2006-03-16T17:00:00.0000000

Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti vyrišką pasaulio viziją. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kūrybos specifikos, skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas. Kur krypsta „kino akis“, kai kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus ir savitas? Neatsitiktinai sakoma, kad moterys kuria autobiografijas, o vyrai - istorijas. Yra dalykų, kuriuos tik moterys gali pamatyti ir išreikšti. Anot kino kritikų, moterys režisierės savo filmuose dažniausiai kalba apie tai, kas joms yra artima, ką jos geriau žino, o pasirinktą temą jos atskleidžia subtiliai ir jautriai. Saviti moterų režisierių filmų personažai, kūrėjų dėmesys kasdienio gyvenimo detalėms atspindi ir labai svarbius kultūrinius pokyčius visuomenėje. Kovo 3-10 d. „Skalvijos“ kino centre vykęs Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ atkreipė dėmesį į šiuolaikinį moterų kūrėjų žvilgsnį, režisierėms svarbias temas bei jų kūrybinę raišką. Festivalyje buvo parodyta ir speciali programa, sudaryta iš lietuvių režisierių G. Beinoriūtės, I. Kurklietytės, O. Burajos sukurtų juostų, festivalį atidarė J. Lapinskaitės dokumentinio filmo premjera „Našlių pakrantė“. Ši nauja lietuvių moterų kūrėjų banga atnešė savitą pasaulio matymo būdą, kuris, vyrišku vadinamame lietuvių kine, yra ir naujas, ir neįprastas.

Arūnas Matelis: „Dokumentika pasirinko mane“

2006-02-07T13:00:00.0000000

Arūnas Matelis yra vienas įdomiausių dokumentinio kino kūrėjų, gerokai labiau žinomas senojoje Europoje negu Lietuvoje. Jo filmai pelno pripažinimą prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Naujausią Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę“ Lietuvos žiūrovai pamatė tik po to, kai jis buvo parodytas ir apdovanotas tarptautiniuose festivaliuose. Filmas apdovanotas Tarptautinio Leipcigo kino festivalio „Auksiniu balandžiu“, Tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje – „Sidabriniu vilku“ – prizu, kuris skiriamas geriausiam dokumentiniam filmui. Šis filmas pripažintas geriausiu Europos dokumentinių filmų kategorijoje. Filmo „Prieš parskrendant į žemę“ premjera Lietuvoje įvyko 2005-ųjų gruodžio mėnesį. Būtent šis filmas 2005-aisias pelnė autoriui ir Lietuvos nacionalinę premiją – už humanistinių vertybių įprasminimą bei dokumentinės kino eseistikos kalbą. Vienas pagrindinių dokumentininko tikslų – stebėti ir fiksuoti mus supančią tikrovę. Toks grynasis menas atskleidžia individualų, į nieką nepanašų autoriaus požiūrį. Atrodo, kad Arūnas Matelis kuria filmus todėl, kad niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti žmonių egzistencijos ar ritualų prasmės, kaip tik rodant jų buvimą.

Šiemet V. A. Mocartui sukanka 250 metų

2006-01-30T15:00:00.0000000

Pasaulyje ir Lietuvoje šiemet bus daugybė koncertų, parodų ir kitų renginių, skirtų austrų muzikos genijaus Volfgango Amadėjaus Mocarto 250-mečiui paminėti. Kompozitorius gimė 1756 m. sausio 27 d. Zalcburge, mirė 1791 m. gruodžio 5 d. Vienoje. Iki šiol nėra žinomos nei V. A. Mocarto mirties aplinkybės, nei vieta, kur jis palaidotas. Trumpai gyvenęs kompozitorius pasauliui paliko didžiulį muzikinį palikimą: operas, simfonijas, seranadas ir kt. Lietuvoje V. A. Mocarto muzika taip pat mėgiama ir vertinama. Opera „Don Žuanas“ Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą buvo pastatyta dar tarpukaryje – 1933-aisiais metais. Vėliau pastatytos jo operos „Figaro vedybos“ (1944 m.), „Pagrobimas iš Seralio“ (1957 m.), „Visos jos tokios“ (1962 m.). Į V. A. Mocarto 250-mečiui paminėti skirtus koncertus artimiausiu metu klausytojus pakvies ansamblis „Musica Humana“, Lietuvos kamerinis orkestras. Vasaros 4 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Lietuvos žiūrovams pirmą kartą pristatys V. A. Mocarto operą „Užburtoji fleita“.

Meno kūrinių rinkos tendencijos Lietuvoje

2005-12-19T14:00:00.0000000

Gruodžio 15 d. sostinės galerija „Vartai“ pakvietė į kalėdinę parodą ir į vakarų ciklą, skirtą aktualiems lietuvių dailės procesams aptarti. Kultūros industrijos, meno kūrinio šiuolaikiniame interjere, meno kūrinio kaip investicijos temomis diskutavo verslininkai, politikai, meno kolekcininkai, žinomi dailininkai bei dailės kritikai. Lietuvoje iki šiol vyraujantis kūrinių įsigijimo motyvas susijęs su hedonistinių poreikių tenkinimu. Meno kūriniai didžiąja dalimi įsigijami tam, kad būtų pritaikyti interjere ir jį puoštų. Tačiau tendencijos keičiasi. Tai pastebi ne tik galeristai, bet ir dailininkai. Lietuvių verslininkai vis labiau susidomi šiandienos pasaulyje vyraujančiu kūrinių kolekcionavimo kaip kapitalo investicijos motyvu. Pagyvėjus meno kūrinių rinkai, dailininkai turėtų pastovų pajamų šaltinį. Kalėdinėje galerijoje veikia Jono Gasiūno, Severijos Inčirauskaitės, Eimanto Ludavičiaus, Vilmanto Marcinkevičiaus, Sauliaus Vaitiekūno kūrinių parodos.

Vilniaus modelių namai ir kailių namai „Ekstra“ pristatė šventinę drabužių kolekcija

2005-12-10T14:00:00.0000000

Praėjusią savaitė „Olympic Club“, „Reval hotel Lietuva“ scenoje „Vilniaus modelių namų“ parduotuvė - salonas ir kailių namai „Ekstra“ pristatė šventinę dizainerių Renatos Maldutienės ir Jolantos Talaikytės rūbų kolekciją. Kolekcijose pasižyminčiose prabanga ir jausmingumu, dominuoja juoda, pilka ir balta spalvos. Anot dizainerių, šiandien moterims padės suspindėti daugiasluoksniai, virpantys tiulio sijonai, purūs vėriniai, minkšta ir jauki vilna, ilgaplaukis kailis

Vilnius – 2009-ųjų Europos kultūros sostinė

2005-11-17T16:00:00.0000000

Vilnius tapo pirmuoju naujųjų ES šalių miestu, kuriam suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. Šį titulą dalysimės su ES senbuvės – Austrijos – Linco miestu. Apie tai oficialiai paskelbta po ES Švietimo, kultūros ir jaunimo Tarybos posėdžio, kuris lapkričio 14 d. vyko Briuselyje. Lietuva – pirmoji posovietinė valstybė, kurios miestui patikėta ši misija. „Ypač malonu, kad Europos kultūros sostine Vilnius bus kaip tik 2009 m., kai švęsime Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį“, – sakė kultūros viceministras F. Latėnas, pasakodamas, kaip Lietuvos sostinė ruošiasi atlikti šią misiją.

Besivystančios technologijos lemia detektyvinės literatūros kaitą

2005-11-11T16:00:00.0000000

„Vilniaus alibi“ – taip vadinasi pirmasis Baltijos jūros šalių detektyvinės literatūros festivalis, kurį Vilniuje surengė Šiaurės ministrų tarybos biuras. Pasak festivalio organizatorių, detektyvinė literatūra mėgstama, tačiau ji nepakankamai vertinama, todėl vienas festivalio tikslų – pakeisti susiformavusią nuomonę apie šio žanro kūrinius. Kitas – supažindinti Lietuvos skaitytojus su Baltijos regiono detektyvo meistrais. Festivalio dalyviai – rašytojai iš Švedijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių bei Lietuvos – aptarė šio žanro ir visuomenės gyvenimo sąsajas bei detektyvo vietą šiuolaikinėje literatūroje. Jie prognozuoja, kad dėl sparčiai besivystančių technologijų šio žanro laukia dideli pokyčiai.

2005.06.11 TV laida „Tas džiazuojantis pasaulis“

2005-08-08T15:30:00.0000000

Birželio 11-osios šeštadienio vakarą jau septintoje laidoje „Tas jazzuojantis pasaulis“ - laidos vedėjai ir kūrėjai, prieš pasakydami „iki pasimatymo kitą sezoną!“ :) pakvietė visus dar kartą pasimėgauti džiazuojančio pasaulio panorama iš dangoraižio 31 aukšto ir atsigaivinti ypatinguoju džiazo koncentratu... Pagrindinės sudedamosios dalys buvo tai, ką jau žiūrovai galėjo matyti ankstesnėse laidose.

Lietuvos akto fotografijos klasikas Rimantas Dichavičius

2005-04-20T14:00:00.0000000

„Žiedai tarp žiedų“ – šis meninių fotografijų albumas, išleistas prieš kelis dešimtmečius, tapo fotomenininko Rimanto Dichavičiaus vizitine kortele. Keleto leidimų sulaukęs albumas pelnė menininkui tarptautinį pripažinimą. Nuo tada Rimantas Dichavičius laikomas Lietuvos akto fotografijos klasiku. Aktas – jo kūrybos viršūnė. To meto darbai fotografuoti natūroje – moters kūnas panardintas vandens pursluose, žolėje, skendi žieduose. Albumo pasirodymas tuomet buvo įvykis, kurį pastebėjo ir įvertino daugelis. Nors nuo ciklo „Žiedai tarp žiedų“ sukūrimo praėjo keli dešimtmečiai, menininkas toliau aktyviai kuria. Rimanto Dichavičiaus kūrinių su kitų fotomenininkų darbais nesupainiosi. Aktas ir šiandien išlieka pagrindinis kūrybos motyvas. Anot menininko, jo kūryba ir remiasi ištikimybe pačiam sau, nes negali pats savęs, savo estetinių kriterijų išsižadėti. Nors grožio supratimas keičiasi ir XX a. moters idealą keičia XXI a. prioritetai, Rimantas Dichavičius išlieka klasikinio grožio supratimo šalininku. Jam moteris, mergaitė – tai savotiškas idealas, kurio siekia per visą kūrybos kelią. Pastaraisiais metais sukurtame fotografijų cikle „Vizijos“ menininkas panardina moteris į nežemiškus vaizdinius, apsupa jas brangiaisiais akmenimis. Kurdamas menines fotografijas, jis naudojasi ir tapybos bei grafikos teikiamomis galimybėmis. Rimantas Dichavičius ir pats yra grafikas, o polinkis jungti kelais mūzas pastaraisiais metais jo kūryboje tampa vis ryškesnis. Į septintą dešimtį įkopęs fotomenininkas kupinas naujų planų ir idėjų: kuria naujas fotografijas, rengia parodas, apipavidalina meninius kalendorius, iliustruoja dailės knygas. Ir teigia, kad laikas viską keičia. Grožį irgi. Tik menas maksimaliai priartėja prie grožio, įmažina jį ir išsaugo būsimoms kartoms.

Sveika ir sudie, Turandot !

2005-04-14T13:00:00.0000000

Balandžio 14 dieną į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą atėję žiūrovai tapo naujos Turandot gimimo liudininkais. Šią vokaliniu požiūriu sudėtingą partiją pirmą kartą atliko gerai žinoma operos solistė Inesa Linaburgytė. Scenoje ji pakeitė anksčiau šią partiją dainavusią Ireną Milkevičiūtę. Tačiau Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Inesai Linaburgytei šis vaidmuo – pirmas ir, deja, paskutinis. Mat tą dieną teatras žiūrovus pakvietė tapti ne tik naujos Turandot gimimo, bet ir paskutinį kartą rodomo spektaklio liudininkais. Giacomo Puccini opera, šio teatro scenoje vaidinama nuo 2003-ųjų pavasario, nuskambėjo paskutinį kartą. Giacomo Puccini – kompozitorius, kuris mokėjo ypatingai parodyti – iškelti ir sudievinti – moterį. Jo sukurta Turandot – prieštaringa moteris. Iš išorės – ji šalta ir pikta. Siekdami jos rankos, vienas po kito žūva jaunuoliai. Į šią moterį įsikūnijo šalta praeitis, bet giliai širdyje išliko meilė, kurią sugebėjo pažadinti Kalafas. Paskutinį kartą Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliktoje operoje Turandot partiją sudainavusi Inesa Linaburgytė solinę karjerą šiame teatre pradėjo 1992 metais. Solistė sukūrė daugelį moterų paveikslų. Visi jie stulbina charakterio tvirtumu: Karmen, Toska, sesuo Andželika. Turandot atsisveikino. Tačiau ne Inesa Linaburgytė. Solistės talento gerbėjai jau gali žavėtis ir vienu naujausių jos vaidmenų Giusepe Verdi operoje „Likimo galia“. Šiame spektaklyje solistė atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

Spektaklis „Ana Karenina“ Lietuvos Rusų dramos teatre

2005-04-12T12:00:00.0000000

Pirmą kartą Lietuvoje pastatytas garsusis spektaklis „Ana Karenina“. Spektaklį pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romaną Lietuvos Rusų dramos teatre pastatė režisierius iš Kijevo Eduardas Mitnickis. Premjera įvyko 2005 m. balandžio 10 dieną. Anos Kareninos gyvenimo istorija – tai aistros ir nuodėmės istorija. Tačiau nuodėmės ir aistros supratimas Anos Kareninos epochoje ir šiuolaikinėje visuomenėje ženkliai skiriasi. Kurdamas spektaklį, režisierius Eduardas Mitnickis rėmėsi Levo Tolstojaus sukurtu Anos Kareninos įvaizdžiu. Norėdama išpirkti nuodėmę, Ana Karenina atsiskaito ir su savimi, ir su Dievu. Režisieriaus pritaria Levui Tolstojui, kad aistros nepažinęs žmogus iš tikrųjų net negyvena žemėje, o tarsi tik egzistuoja. Eduardas Mitnickis yra Kijevo valstybinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnepro krante meno vadovas. Tai asmenybė, kuri teatro scenoje puoselėja amžinąsias vertybes. Aukštai iškelta moralės kartelė – taip pat neatsiejama šio teatro dalis. Ukrainos liaudies artistas Lietuvos Rusų dramos teatre režisuoja jau trečią spektaklį ir yra čia visuomet laukiamas. Anos Kareninos vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Anžela Bizunovič. Taip pat vaidina Lietuvos Rusų dramos teatro aktoriai: Viačeslav Lukjanov, Aleksandr Agarkov, Dmitrij Denisiuk, Jelena Juščenko, Jevgenij Malkov, Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Rusakova, Inga Maškarina, Artur Aleksejev, Lilija Mračko, Jelena Maivina, Jurij Ščiuckij. Premjerinis spektaklis bus vaidinamas ir balandžio 23 bei 29 dienomis.

Jubiliejinis rež. R. Tumino spektaklis „Maskaradas“

2005-01-11T20:00:00.0000000

2005 m. sausio 11 d. Vilniaus mažasis teatras pakvietė žiūrovus į jubiliejinį spektaklį „Maskaradas“. Rimo Tumino režisuotas spektaklis vaidinamas jau 200-ąjį kartą. M. Lermontovo dviejų dalių eiliuotos dramos „Maskaradas“ premjera įvyko prieš aštuonerius metus – 1997 vasarį. Per tą laiką spektaklis apkeliavo daugelį pasaulio šalių: nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos. Pastatymas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos Federacijos teatro srities apdovanojimą „Auksinė kaukė“ už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį. Lietuvos ir užsienio recenzentai sutaria, jog šis režisieriaus R. Tumino spektaklis užburia savo grožiu, pakeri kvapą gniaužiančiu reginiu, pasakiškais vaizdais. Žvelgiant į „Maskarado“ pasaulinę ir Lietuvos sceninę istoriją, pasak teatro kritikų, R. Tumino spektaklį galima įrašyti į žymiausių ir sėkmingiausių M. Lermontovo kūrinio interpretacijų sąrašą.

2004 metų nacionalinės premijos laureatas rež. J. Vaitkus

2004-12-19T15:00:00.0000000

Šiemet 2004 m. nacionalinės premijos laureatas režisierius Jonas Vaitkus švenčia savo šešiasdešimtmetį bei kūrybinio ir pedagoginio darbo trisdešimtmetį. Per tris kūrybos dešimtmečius Jonas Vaitkus sukūrė šešiasdešimt spektaklių, daugiausia dirbo Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatro scenose. Savo kūrybinius sumanymus įgyvendino ir užsienyje – Peterburge, Osle, Tokijuje. Pelnė apdovanojimų: 1987 Jonas Vaitkus apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1989 – Tarybų Sąjungos premija, 1990 gavo „Scotman Fringe First Award“ Edinburgo Fringe festivalyje Škotijoje, 1996 apdovanotas Šv. Kristaforo prizu geriausiam metų režisieriui. 2004 metais Jono Vaitkaus kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline premija. Gruodžio 14-21 dienomis Nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrovai turėjo galimybę išvysti pastaraisiais metais Vilniuje ir Kaune režisieriaus sukurtus spektaklius - A.Čechovo „Žuvėdrą“, Gustavo Flaubert'o „Madam Bovari“, Jono Meko „Pačią pradžios pradžią“, G.Burke's „Gagarino gatvę“, F.Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, W.Shakepeare'o „Venecijos pirklį“, I.Villqisto „Helverio naktį“. Taip pat Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pasirodė ir naujas režisieriaus spektaklis „Marija Stiuart“. Naujo spektaklio proga kalbiname režisierių, teiraujamės apie naujo spektaklio atsiradimo aplinkybes, visos kūrybos nuostatas.

Neįgaliųjų dailės paroda „Metų laikai“

2004-11-18T16:00:00.0000000

2004 metų lapkričio 18 dieną Lietuvos vaikų ir jaunimo centre atidaryta tradicinė žmonių su negalia piešinių paroda „Metų laikai“, į kurią buvo atsiųsti patys gražiausi ir meniškiausi darbai iš visos Lietuvos dienos centrų. Projekto iniciatoriai – Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pedagogai, ne vieną dešimtmetį neformaliojo ugdymo metodais dirbantys su žmonėmis, turinčiais specialiuosius poreikius. Šiuo metu centre ugdoma per 70 jaunuolių su negalia. Čia daug dėmesio skiriama savarankiškumo ugdymui ir meno terapijai: dailei, šokiui, muzikai, skulptūrai, rankdarbiams. Parodos darbai mirga spalvomis, išraiškingumu ir individualumu. Kiekvienas jų atspindi savotišką pasaulio vaizdą per kitokią matymo prizmę. Metų laikai šių darbelių autoriams – tai, ką jie randa aplink save kiekvieną dieną. 120 gražiausių dailės darbų puoš parodų salės sienas ir šildys iki gruodžio 3 dienos, kada minima žmonių su negalia diena.

Šiuolaikinio meno paroda „Čia, bet ne dabar“ Kaune

2004-11-05T15:00:00.0000000

2004 m. lapkričio 5 dieną Kauno Paveikslų galerijoje atidaryta lietuvių ir estų šiuolaikinio meno paroda „Čia, bet ne dabar“. Jos tikslas – kurti prasmingą dialogą tarp naujausių lietuvių ir estų tapybos tendencijų. Parodos pavadinime akcentuotas laiko neadekvatumo erdvei aspektas siejasi su vizualinės kultūros suformuota laiko ir erdvės koncepcija. Įvairių informaciją transliuojančių, skleidžiančių, kaupiančių vaizdo priemonių (kompiuterio, TV ar kino ekrano, reklaminių švieslenčių, piešinio) raiškos bruožai itin ryškūs šiuolaikinėje tapyboje. Ji pasižymi dokumentiniu stiliumi, banaliais motyvais, vienaplaniškumu, akcentuotu pasakojimu. Tačiau menininkų kūriniuose įprasminami pasakojimai analizuoja daug skaudesnius egzistencijos klodus nei popkultūrą skleidžiantys telekrano vaizdai. Tapybinis vaizdas drobėje ar popieriuje dar gali būti ne iki galo atviras ar aiškus nei transliuojami teleekrano vaizdai. Parodoje eksponuojami kūriniai provokuoja ir tokius klausimus: kuo statiškas vaizdas gali pritraukti žiūrovo dėmesį, suintriguoti? kodėl šiandien vis dar tapoma? ir pan. Parodoje dalyvauja tarptautinei meno scenai jau gerai žinomi (Jonas Gasiūnas, Linas Jablonskis, Kaido Ole, Marko Maetamm) bei debiutuojantys jaunosios kartos menininkai (Eglė Ridikaitė, Aistė Kirvelytė, Alice Kask, Tonis Saadoja, Maarit Murka). Ji veiks iki 2004 m. gruodžio 5 d.

„Balsai iš po žemės“

2004-09-23T17:00:00.0000000

2004 m. rugsėjo 23-ąją – Nacionalinę žydų genocido minėjimo dieną – vainikavo jauno, bet Lietuvoje jau gerai žinomo muzikos prodiuserio ir kompozitoriaus Žeraldo Povilaičio sceninė kantata „Balsai iš po žemės“. Profesionalų įvertintas kaip pasaulinio garso kūrinys „Balsai iš po žemės“ kalba apie žydų katastrofą, įvykusią Antrojo pasaulinio karo metu.

Vakarėlyje „Chalva party“ – muzikos ir meno sintezė (videosiužetas)

2004-05-07T21:00:00.0000000

Gegužės 7 dieną nuo 21 val. vakaro iki 4 val. šeštadienio ryto Naujuosiuose dailės akademijos rūmuose (Malūnų g. 5, Vilnius) vyko vakarėlis „Chalva party“. Jo metu gyvai skambėjo „In Culto“, plokšteles suko Lietuvos bei Latvijos didžėjai Andrey Emelyanov (4 music/LV), Tomas Boo (boogaloo), Bij (be be/FR). Pagrindinis renginio akcentas – akademijos studentų menų pristatymas pasitelkiant modernias garso ir vaizdo projekcijas. Renginio svečiai galėjo susipažinti su jaunųjų menininkų darbais – drabužių kolekcijomis, fotografijomis, grafikos darbais, skulptūromis. „Penkių kontinentų“ įmonių grupė prisidėjo prie šio renginio techniniais sprendimais, be to, filmavo vakarėlį. Vaizdo medžiagą bus galima peržiūrėti tinklalapyje www.filmstudio.lt.