Moterų režisierių filmai atspindi kultūrinius pokyčius visuomenėje
Publikuota:
2006 m. kovo 16 d. ketvirtadienis
•
•
•
Peržiūrėta:
66
Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti vyrišką pasaulio viziją. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kūrybos specifikos, skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas. Kur krypsta „kino akis“, kai kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus ir savitas?
Neatsitiktinai sakoma, kad moterys kuria autobiografijas, o vyrai - istorijas. Yra dalykų, kuriuos tik moterys gali pamatyti ir išreikšti. Anot kino kritikų, moterys režisierės savo filmuose dažniausiai kalba apie tai, kas joms yra artima, ką jos geriau žino, o pasirinktą temą jos atskleidžia subtiliai ir jautriai. Saviti moterų režisierių filmų personažai, kūrėjų dėmesys kasdienio gyvenimo detalėms atspindi ir labai svarbius kultūrinius pokyčius visuomenėje.
Kovo 3-10 d. „Skalvijos“ kino centre vykęs Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ atkreipė dėmesį į šiuolaikinį moterų kūrėjų žvilgsnį, režisierėms svarbias temas bei jų kūrybinę raišką. Festivalyje buvo parodyta ir speciali programa, sudaryta iš lietuvių režisierių G. Beinoriūtės, I. Kurklietytės, O. Burajos sukurtų juostų, festivalį atidarė J. Lapinskaitės dokumentinio filmo premjera „Našlių pakrantė“. Ši nauja lietuvių moterų kūrėjų banga atnešė savitą pasaulio matymo būdą, kuris, vyrišku vadinamame lietuvių kine, yra ir naujas, ir neįprastas.