Esi tu moteris...

Mano moters kūne, neatsitrauksiu nuo tavo žavesio.
Mano troškuly, mano beribiai norai, mano neaiškūs keliai!
Tamsios vagos, iš kurių kyla amžini geismai,
Iš kur išteka nuovargis ir begalinis skausmas. /Pablas Neruda/ Šiandien viso pasaulio vyrų žvilgsniai krypsta į moteris. Šiandien jos žavios, nepakartojamos, gražios… Šiandien mylimieji, vyrai, bendradarbiai jas pradžiugina ankstyvo pavasario žiedu. Šiandien – kovo 8-oji – tarptautinė moters diena. Dažnai išgirstame prieštaringus vertinimus, išsakomus tiek vyrų, tiek pačių moterų. Griežto nihilizmo purtomi piliečiai vadina šią ankstyvo pavasario šventę pašvinkusia komunizmo liekana, kiti – optimistai ir linksmuoliai, kuriems švenčių niekada nėra ir nebus per daug, – džiaugiasi dėl verslininkų, ypač gėlininkų, kurie patenkinti pagyvėjusia tulpių prekyba, džiaugiasi dėl moterų, kurioms dovanojamos gėlės ir šypsenos, pagaliau džiaugiasi ir dėl pačių vyrų, kurie eilinį kartą tyliai ir rūškanai ištaria savo piniginei: avinėli, pasipurtyk. Svarbiausia, kad nereikia iškelti vėliavų, perrištų juodais kaspinais. Būtent šiandien vyrai padovanoja savo moterims (ir ne tik!) dėmesį, švelnumą, meilumą už nieką – už tai, kad šiandien – tarptautinė moters diena. Tarytum tik šiandien jie pastebi, kad jau skleidžiasi rausvas tulpės žiedas, kad jų moterys yra tokios žavios ir mielos. Į širdis ir gyvenimus, rodos, pagaliau oriai įžingsniuoja pavasaris. Ta proga ir norėtųsi prisiminti moteris – įvairiausių epochų požiūrį į jas, apie jų meilę, jų teikiamą džiaugsmą ir kančias. Viso pasaulio rašytojai, poetai, dailininkai nuo seniausių laikų atiduoda savotišką duoklę moteriai. Jie jas apdainuoja dainose ir poemose, joms dedikuoja savo kūrinius. O ką jau ir bekalbėti apie dailę. Pakanka vien žvilgterėti į Rubenso drobes… Et, kokios Rubenso laikų moterys… Moteris nuo Ievos ir Adomo laikų garsėja kaip sumani ir išmintinga būtybė, nepaisant to, jog ji turi tik vieną galimybę padaryti vyrus laimingais ir trisdešimt tūkstančių galimybių padaryti nelaimingais. Tas faktas nepaneigtas ir šiais laikais. Štai R. Kiplingas mano, jog pati kvailiausia moteris gali valdyti protingą vyrą, bet moteris turi būti nepaprastai sumani, kad valdytų kvailą vyrą. Čia iš atminties gelmių išnyra šmaikštusis Mefistofelio monologo fragmentas:


Kokia ta vyrų veislė besmegenė,
Vedžiojama už nosies nuolatos
Nuo pat Adomo! Dievaži, pasenę
Daugiau raukšlių tik randam ant kaktos…
Žinia, kad bobų padermė šlykšti,
Kad liemenys korsetais suveržti
Dažnai ant lūpų, ant skruostų,
Supuvę viskas – prisiliest koktu…
Bet švilpčiojant išgirdęs tokią maitą,
Tuojau mielai kulnus kiekvienas raito.
Kad ir kaip būtų, moteris, dažnai dėl savo sumanumo ir lankstumo, yra keikiama vyrų. Indų išmintis byloja, jog vyras, kuris veda, yra panašus į pusprotį, kuris maiše tarp tūkstančio gyvačių ieško vieno ungurio. Žinoma, kiekvienas turi vilties ištraukti ungurį. Nepaisant to, visi vyrai, ko gero, nebyliai pritaria Sokratui, kuris teigė, jog „vesi ar nevesi, vis tiek gailėsies“. Beje, genialusis mąstytojas vis dėlto pataria vesti: „jei jums pasitaikys gauti gerą žmoną, būsite laimingi, o jei pasitaikys gauti blogą – tapsite filosofai, o tai puikus dalykas vyrui“. Na, kad moteris akims yra rojus, piniginei – skaistykla, o sielai – pragaras, patyrė turbūt daugelis vyrų, tačiau be moterų gyvenimo pradžioje jūs, vyrai, būtumėte be pagalbos, viduryje – be malonumų, o pabaigoje – be paguodos. Net karalius Saliamonas sakė, kad moteris saldesnė už gyvenimą ir kartesnė už mirtį. O E. Renan primena vyrams skeptikams, jog moters širdis teisi netgi tuomet, kai protas pasiklysta. Net lietuvių literatūros klasikas V.Mykolaitis-Putinas, garsėjęs kaip vienišius, vengęs moterų draugijos ir triukšmingų pasilinksminimų, rašė:
Atėjau čia vienišas ir liūdnas,
O išeisiu laimės kupina širdim.
Ir nevengsiu pokylių klastingo džiaugsmo,
Nes nuo šiol tu būsi su manim. Beje, niekam nelinkiu moters pykčio – „baisus dalykas, ir tesisaugo jo kiekvienas. Ką moteris labiausiai mylėjo, tam ji žiauriausiai ir keršys. Greitai sukyla moters meilė, bet ir neapykanta sukyla greitai, tik jų pyktis, kartą užėjęs, tveria ilgiau nei draugystė. Jos moka nuosaikiai mylėti, bet ne neapkęsti.“ Taip Ž. Bedje, viduramžių riterių romano apie Tristaną ir Izoldą autorius, įsivaizduoja moters meilę ir neapykantą. O kad baigtume linksma ir nerūpestinga gaida, siūlau pasijuokti iš įvairiausių šmaikščių požiūrių-patarimų apie moterį.

Norint dėl moters eiti iš proto, pirmiausia reikia to proto turėti.

Superdžentelmenas ir į skyrybas žmoną per tiltus neša ant rankų.

Kai kovojama už meilę, moteris ne visada galima pavadinti silpnąja lytimi.

Vyriška svajonė. Eiti į moters širdį niekieno nepramintu keliu.

Jeigu vyrai būtų rūpinęsi, kaip užkariauti moteris – kiek karų būtų neįvykę.

Moteris – įkvėpimo šaltinis, iš kurio vieni geria, o kiti ir prigeria.

Niekur kitur nepatyrimas nėra taip vertinamas, kaip meilėje.

Haremų pas mus dar nėra, tačiau galinčių juos išlaikyti turtuolių jau atsiranda.

Pasirenkant antrąją pusę, pasirinkimą paprastai turi tik viena pusė.

Kartais garbinama ne moteris, o vyro mokėjimas garbinti moterį.

Moterys neklysta, tik kartais pasielgia moteriškai.

Jei meilė ateina ne laiku, ji pastatoma į eilę.

Visi vyrai laiko save meilės profesoriais, o naujų atradimų toje srityje – jokių.

Protingai moteriai protas netrukdo – reikiamu momentu jinai jį pameta.

Su kovo 8-ąja! Švęskite ir džiaukitės savo švente…

Pasveikinkite savo moterį el.atviruku >>>