Audrų vandenynas Mėnulyje kadaise iš tiesų buvo okeanas. Tiesa, ne vandens, o skystos magmos – to okeano gylis siekė kelis šimtus kilometrų.

Mėnulis, kaip žinome, turi dvi puses. Regimoji visada atgręžta į Žemę, nematomoji visada nusigręžusi nuo Žemės (kartais ji vadinama „tamsiąja“ Mėnulio puse, nors Saulė ją nušviečia nė kiek nerečiau nei regimąją pusę).

Abi Mėnulio pusės stulbinamai skirtingos. Regimoje pusėje vyrauja lygumos, o trečdalį jos dengia plokščios, vulkaninės kilmės sritys, vadinamos mėnulio jūromis. Kitoje Mėnulio pusėje jūrų viso labo dvi. Kita pusė už regimąją aukštesnė vidutiniškai dviem kilometrais ir padengta kur kas storesne pluta. Smarkiai skiriasi ir abiejų pusių mineralinė sudėtis.

Mokslo pasaulyje apie šiuos skirtumus iškelta keletas hipotezių. Vienoje iš jų kalbama net ir apie kadaise neva egzistavusį antrąjį Žemės mėnulį, kuris bloškėsi į užpakalinę likusio mėnulio pusę. Natūralių Žemės palydovų susidūrimo idėją palaiko ir Japonijos mokslininkai.

Jie tokią poziciją grindžia duomenimis, kuriuos jiems atsiuntė orbitoje aplink Mėnulį skriejantis zondas „Kaguya“ (Selene). Tiesa, pagal japonų versiją, susidūrimas įvyko matomoje Mėnulio pusėje. Po šio susidūrimo Mėnulio veide liko didžiulė tamsi dėmė, puikiai žinoma kiekvienam, kuris yra matęs Mėnulį. Toji dėmė – didžiausia Mėnulyje jūra: Audrų vandenynas. Jos skersmuo – apie 3 tūkst. km.

Kol kas Audrų vandenyno atsiradimas tebėra mįslė: daugelis specialistų yra linkę palaikyti „smūgines“ hipotezes, nors aiškių topografinių tokio įvykio požymių nėra. Galbūt taip yra dėl itin garbaus šio įvykio amžiaus – jis gali būti įvykęs prieš maždaug 4 mlrd. metų. Japonų mokslininkai nusprendė išanalizuoti skirtingų Mėnulio sričių mineralinę sudėtį. Remdamiesi tyrimo rezultatais, japonai priėjo išvadą, kad mėnulių susidūrimo, pasibaigusio galingu branduolio išsilydymu, versija yra išties gana tikėtina.

Mokslininkų skaičiavimu, kolosalios galios smūgiai, suformavę Audrų vandenyną ir kitas jūras, niekada negalėjo visiškai sunaikinti regimosios pusės Mėnulio plutos. Ilgą laiką pluta buvo padengta ištisomis skystos magmos jūromis. Tam tikra prasme pluta susiformavo iš naujo tik gerokai vėliau – kai atvėso lava. Šie įvykiai, anot mokslininkų, galėtų paaiškinti tokius ryškius abiejų Mėnulio pusių skirtumus.