Kaip toj žvejyboj – sunku tikėtis laimikių, jei neturi reikiamų įrankių. Arba jų turi, bet nevisai tinkamų. Tuomet tai panašu į žuvų gaudymą skylėtu tinklu. Sąsajų galima ieškoti ir kitokių, bet esmė paprasta – apčiuopiamų rezultatų galima laukti tuomet, jei jų siekiama orientuotai, užtikrintai ir tinkamai. Lygiai tas pats ir su finansiniu švietimu.

Per pastarąjį dešimtmetį finansinis raštingumas tapo ne tik EBPO, bet ir G20 šalių prioritetinės politikos objektu. Šių organizacijų atlikti tyrimai rodo, kad finansinis raštingumas yra vienas iš lemiančių žmogaus gerovę veiksnių. Išsivysčiusiose valstybėse ryžtingai įgyvendinamos finansinio švietimo programos, orientuotos ne tik į moksleivius, bet ir kitas amžiaus grupes. Lietuvai ruošiantis greitai tapti šio elitinio klubo nare, jaunimo finansinis švietimas yra sritis, kurioje reikia bene daugiausiai pažangos. Ką tik paskelbti EBPO vykdyto tarptautinio penkiolikmečių finansinio raštingumo tyrimo rezultatai verčia susirūpinti. Lietuva liko sąrašo apačioje tarp 15 tyrime dalyvavusių šalių. Moksleivių rezultatai yra santykinai žymiai blogesni nei suaugusiųjų.

Finansinis neraštingumas brangiai kainuoja

Menkas finansinis išprusimas lemia visuomenės bendro gyvenimo lygio, asmeninių pajamų praradimus, didėjančią pajamų nelygybę. Galiausiai visi mes, mokesčių mokėtojai, sumokame už klaidas: neatsakingą skolinimąsi, (ne)taupymą, nesirūpinimą dabartimi bei ateitimi, geresnių darbo sąlygų praradimą ir kt. Kaip rodo tyrimai, finansiniai gebėjimai lemia ir psichologinę sveikatą, ir akademinius bei profesinius pasiekimus.

Neracionalios šalies gyventojų elgsenos pavyzdžių apstu ne tik skolinimosi ir taupymo procesuose, bet ir namų ūkio finansų valdyme, elgsenoje su prisijungimo prie bankų sąskaitų priemonėmis ir daug kur kitur. Štai, kad ir nuolatinis pinigų laikymas bankų trumpalaikių indėlių forma. Mūsų šalies gyventojų indėliai vien tik bankuose viršija 11 mlrd. EUR, praktiškai negaunant jokios grąžos. Jei bent pusė indėlių sumos būtų investuota į ilgalaikį konservatyvų taupymą su, pavyzdžiui, 5 proc. metine grąža, per metus jau būtų gaunama virš 250 mln. Eur papildomų pajamų.

Kaupimas ateičiai tebėra nepopuliarus, o tie, kas investuoja, dažniausiai daro tai neefektyviai – neseniai Lietuvos bankas pranešė, kad 70% antros pensijų pakopos dalyvių nepaiso taisyklės – „kuo jaunesnis, tuo daugiau rizikos turi prisiimti, kai tampi brandesnis, mažiau rizikuok ir investuok konservatyviau“. Vėlgi – žmonės nežino ir nesidomi.

Finansinio švietimo sistemai Lietuvoje, lyginant su  EBPO šalimis, trūksta kelių esminių elementų

Pirmiausia, pasigendama šio klausimo svarbos suvokimo ir tinkamo politinio dėmesio šiai sričiai. Ilgą laiką išvis neturėjome jokios politikos šioje srityje, nebuvo jokios atsakingos institucijos. Iniciatyvos ėmėsi Lietuvos bankas, bet vien jo pastangų akivaizdžiai nepakanka. Tam, kad būtų atkreiptas visuomenės dėmesys ir problemą bent būtų bandoma spręsti, reikalinga tam skirti deramus prioritetus valstybės raidos programoje bei turėti deramą politinį antstatą: autoritetingą iš valdžios institucijų ir privataus sektoriaus atstovų suformuotą darinį. Jis galėtų suderinti vykdomas priemones, numatyti aiškias gaires. Sveikintinas Lietuvos banko parengtas finansinio raštingumo planas, pagal kurį siūloma įsteigti koordinacinį komitetą, bet vis dėlto platesnės kompozicijos ir aukštesnio lygio valdžios atstovų darinys būtų naudingesnis, gebantis įgyvendinti geriausią EBPO šalių praktiką bei patirtį šalyje.

Daugelis išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Australija, Estija, Jungtinė Karalystė, Kanada, JAV tokius organus turi. Į juos įtraukiami įvairūs partneriai, verslo bendruomenės bei visuomenė.

Atskiros šalys savo finansinio raštingumo strategijose yra numačiusios įrankių, kurie veda apčiuopiamų rezultatų link. Pavyzdžiui, amerikiečiai aiškiai nusistatė, jog jaunų žmonių ir jų šeimų finansinis stabilumas yra gyvybiškai reikšmingas stiprinant JAV ekonomiką. Tam pasiekti nustatyti uždaviniai bei kriterijai. Vienas tokių – jaunimo gebėjimas priimti finansinius sprendimus dar iki to laiko, kol jie tampa suaugusiais.

Australija, Belgija, Danija ar Kinija turi įvairių papildomų programų mokytojams. Kai kur, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje finansinis švietimas – privalomas dalykas mokyklose.

Tuo tarpu mūsų šalyje tėvai ar mokytojai paprastai negali prisidėti prie finansinio švietimo sklaidos, nes jiems patiems trūksta reikiamų žinių. Dažnai mokytojai turi mažai medžiagos ir pritrūksta laiko kokybiškai pasiruošti pamokoms. Tas pats EBPO 15-mečių finansinio raštingumo tyrimas parodė, kad mūsų šalies moksleivių finansinio raštingumo rezultatai, palyginus juos su matematikos ir skaitymo tyrimų rezultatais, yra prasčiausi tarp visų dalyvavusių šalių.

Vienas siūlymų, kaip galima būtų pagelbėti mokytojams, suteikiant jiems tinkamų finansinių žinių – elektroninė finansinių žinių ir įgūdžių sklaidos bei savęs įvertinimo platforma – vienoje vietoje pateikta specialistų parengta informacija su galimybe įsigyti naudingų finansinių žinių ir jas įsivertinti. Tokiu būdu mokytojai galėtų visuomet atnaujinti žinias ir jas kokybiškai perduoti moksleiviams. Perspektyvoje tokia ar panašia platforma galėtų naudotis ir tėvai, ir patys moksleiviai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad geros finansinės žinios dar visiškai nereiškia racionalios elgsenos.  Gerus įvertinimus mokyklose gaunantys moksleiviai, dažnai susidūrę su realia situacija, nebūtinai pritaiko turimas teorines žinias. Kitaip tariant, be teisingų finansinių įgūdžių vien tik žinios neduoda gerų rezultatų. Čia kaip su tais sukčiais, kurie telefonu ar kitais būdais išvilioja asmeninius duomenis – dažnas, kol nesusiduria su meistriškai surežisuota situacija, sako, kad dėl savo patiklumo kalti patys nukentėjusieji ir „man taip tikrai nenutiks“, tačiau patys pakliūna į pinkles.

Tas pats EBPO tyrimas akcentuoja ne gebėjimą atkurti žinias, o gebėjimą tomis žiniomis pasinaudoti.  Tuo tarpu esama ugdymo praktika ir vadovėliai labai orientuoti būtent į žinių pateikimą. Todėl įgūdžių ugdymo akcentai ir priemonės turi būti finansinės gerovės dalimi ir čia sunku apsieti be praktikos dalykų, kuriuos gali suteikti šeima, verslo bendruomenės.

Tarptautinių organizacijų atlikti atskirų šalių situacijos tyrimai įrodo, kad vien tik viešojo sektoriaus pastangų visiškai neužtenka ir yra būtinas privataus sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų įsitraukimas. Nors Lietuvoje jis yra gan aktyvus (čia pirmiausia dera paminėti puikią Junior Achievement veiklą), tačiau mokyklose dėstomas ekonomikos kursas savo turiniu reikšmingai skiriasi nuo finansinio raštingumo turinio. Be to, kai kurių privačių organizacijų įsijungimas yra aiškiai marketinginio pobūdžio ir ne tik, kad nesuteikia reikalingų sisteminių žinių ir įgūdžių, bet perša neracionalias ir netgi žalingas nuostatas.

Tam, kad žinios transformuotųsi į racionalios elgsenos elementus, į šį procesą reikėtų įtraukti ne tik pedagogus, ekonomistus, finansininkus, bet taip pat ir psichologus. Jie savo žiniomis dalintųsi su moksleiviais, darbuotojais, simuliuotų situacijas, sudarytų testus ir pan. Minėtu principu vadovaujasi daugelis jau minėtų išsivysčiusių šalių.

Galiausiai, reikia įvertinti ir tą faktą, kad situacija finansų sektoriuje labai intensyviai keičiasi, o skaitmenizacija iš esmės keičia finansinių paslaugų turinį. Deja, tai dar vienas papildomas iššūkis vyriausybėms, nes kitų šalių patirtis rodo, jog tai ne tik daugeliui suteikia papildomų galimybių, bet kartu yra ir socialinės nelygybės skatinimo veiksnys.

Tai, kad finansinis išprusimas skaitmeniniame amžiuje yra raktas į žmogaus gerovę - pirmiausia turėtų suprasti šalies politikai. Antraip, net ir didžiausios švietimo ir kitų sričių reformų pastangos nebus labai vaisingos. Tuo tarpu politinis elitas mėgsta papiktnaudžiauti proletariškojo poeto Juliaus Janonio nusiskundimu: „... aš galo sudurt su galu negaliu. Nors kalu, dieną naktį kalu...“ ir tuo pagrindu siūlo įvairias pajamų perskirstymo iniciatyvas.

Čia tinka dar vienas iškalbingas palyginimas tarp finansinio švietimo ir vairavimo. Tam, kad galėtume saugiai vairuoti, visų pirma, turime paklusti tam tikroms sutartinėms taisyklėms: greičio ribojimams, kelio ženklams, šviesoforams ir kt. Taisyklių žinojimo įrodymas – vairuotojo pažymėjimas. Vairuotojas be pažymėjimo kelia pavojų tiek sau pačiam, tiek kitiems eismo dalyviams. Žinoma, vėliau jau prasideda susidūrimas su realybe – žinių realizavimas, įgūdžių stiprinimas. Vieni tampa Formulės-1 lygio vairuotojais, kitiems to visai nereikia. 

Panašiai turėtų būti ir finansų paslaugų pasaulyje, su kuriuo neišvengiamai susiduria kiekvienas. Finansinio išmanymo „vairuotojo pažymėjimas“, kaip tinkamų žinių turėjimo ir mokėjimo jas pritaikyti įrodymas, būtų pravartus. Ir nėra tikslo visų paversti ekspertais – tais Formulės-1 vairuotojais, bet pradinės žinios, leidžiančios orientuotis finansų realybėje, yra gyvybiškai reikšmingos. Toks „vairuotojo pažymėjimas“ galėtų būti teikiamas mokytojams, kurie moko vaikus, jų tėvams, galiausiai, patiems vaikams ir jaunuoliams. O formų gali būti įvairių – testai, tyrimai ir kita, t.y., nenutrūkstami strateginiai sprendimai.