Diskusijose dėl euro įvedimo pasikartoja vienas ir tas pats argumentas, esą kodėl jaučiamės protingesni už britus, švedus ar lenkus, kurie savo nacionalinių valiutų bent jau kol kas neketina atsisakyti. Gal ir nesame protingesni už juos, tačiau čia reikia atsižvelgti į kai kuriuos objektyvius veiksnius, kuriuos besiginčydami dažnokai pamirštame.

Vienas iš tokių veiksnių yra ekonomikos atvirumo lygis. Suprantama, kad didelių šalių ekonomikos natūraliai yra uždaresnės, kadangi jos gamina platesnį spektrą produktų ir paslaugų, kuriomis aprūpinama santykinai talpi vidaus rinka. Atvirkščiai, mažosioms valstybėms nereikia gaminti absoliučiai visko — pakanka parduoti tai, kas yra konkurencinga tarptautinėje rinkoje ir įsigyti įvairiausių prekių, kokių tik širdis geidžia. Nykštukinių valstybių (pvz., Liuksemburgo ar Lichtenšteino)  „vizitinė kortelė“ gali būti vos kelios prekės (paslaugos), kuriomis prekiaudamos jos sugeba užsidirbti ne tik duonai kasdieninei, bet ir kai kam daugiau.

Svarbus ekonomikos atvirumo lygio matavimo rodiklis yra eksporto ir BVP santykis, išreikštas procentais. 2012 m. ekonomikos atvirumo lygis Švedijoje sudarė 48,5 proc., Lenkijoje — 46,7 proc., Didžiojoje Britanijoje — 31,5 proc., o Lietuvoje — 83,9 proc. Panašias proporcijas  gautume ir lygindami su BVP visą užsienio prekybos apyvartą. Kitaip tariant, Lietuva yra maždaug dvigubai atviresnė nei mus dominančios valstybės.

Pinigų politikos požiūriu, kuo mažesnė ir „nuogesnė“ į išorę ekonomika, tuo labiau ji yra pažeidžiama staigių valiutos kurso pokyčių. Siekdamos garantuoti ekonomikos stabilumui būtiną valiutos kurso pastovumą, mažosios šalys stengiasi rinktis fiksuoto valiutos kurso režimą (tai yra ne taisyklė, o tik tendencija, žinoma, esama ir išimčių), tuo tarpu didesnės šalys leidžia sau turėti lankstesnio valiutos kurso sistemas ir toleruoja, o kartais net  sąmoningai provokuoja didesnį jo svyravimą. Visiems puikiai žinomas Lenkijos pavyzdys — 2008 m. rugpjūčio-2009 m. vasario mėn. zlotas nuvertėjo net 34 proc., pavertęs gausų mūsų tautiečių būrį prekybiniais turistais ir įdiegęs jiems principą „rinkis prekę lenkišką“. 

Tai, kad ši teorija nėra tik „sausa šaka“, patvirtina pačios Lietuvos patirtis 1993-1994 m. pradžioje. Kuomet lito kursas ėmė neprognozuojamai kisti JAV dolerio atžvilgiu, aršiausiais lankstaus valiutos kurso režimo kritikais tapo pramoninkai ir didieji prekybininkai, kurių įtakos pakako valiutų valdybai Lietuvoje įvesti 1994 m. balandžio mėn. Paradoksalu, tačiau vėlesniais metais pramoninkai ne kartą kritikavo pernelyg „suragėjusį“ valiutos kursą ir reikalavo nuvertinti litą didesnio eksporto konkurencingumo vardan.

Tad atėjo laikas padaryti esminę išvadą — panašiai kaip latviai ir estai, tačiau skirtingai nei britai, švedai ar lenkai, esame labiau suinteresuoti fiksuoto valiutos kurso išlaikymu. Atvirkščiai, pastarieji turi daugiau argumentų naudoti plaukiojančio valiutos kurso sistemą ir kartkartėmis „gydytis“ valiutos kurso pokyčiais nuo užklupusių makroekonominių ligų. Mes ant euro įvedimo aukuro „aukojame“ fiksuotą valiutos kurso režimą, kuris ir taip nesuteikia net savarankiškos pinigų politikos regimybės, o britams, švedams ir lenkams įstojimas į euro zoną yra praradimas valiutos kurso politikos, kuri daugiau ar mažiau patikimai tarnavo keliolika ar net keliasdešimt metų.