Prieš įvedant eurą Lietuvoje cirkuliavo maždaug milijardas įvairaus nominalo monetų. Dabar šios monetos pamažu grįžta į Lietuvos banką. Žmonės, kurie renkasi kaupti santaupas grynaisiais pinigais, paprastai jas kaupdavo didesnio nominalo pinigais (200 ar 500 litų kupiūromis). Visgi dažnuose namuose rastume ir kiaulę taupyklę, kurioje santaupos kaupiamos monetomis. Toks taupymo būdas gana patrauklus: taupome tarsi nejučia, žaisdami, turime tikslą, akivaizdžiai matome rezultatus.

Vis dėlto įvedant eurą, ne vienam tokiam taupyklės turėtojui sukauptas litų monetų santaupas pakeisti į eurus tapo nemenku iššūkiu: parduotuvėse nustatyti priimamų monetų skaičiaus apribojimai, prie monetų skaičiavimo aparatų bankuose nusidriekė netrumpos eilės. Buvo klientų, į banką monetas atvežusių bulvių maišuose, arba tokių, kurių vieno  kliento norimų pakeisti monetų vertė viršijo penkiasdešimt tūkstančių litų. Perskaičiuoti tokį kiekį užtruko ne vieną valandą.

Tačiau, nepaisant viso šio vargo, meilė monetoms toliau nesilpsta. SEB banko statistika rodo, kad maždaug kas šeštas pažintinių euro monetų rinkinių, kurių buvo galima įsigyti nuo gruodžio 1 dienos, pirkėjas pirko daugiau negu penkis tokius rinkinius (keitė į eurų monetas daugiau negu 200 litų), kad daug rinkinių nupirko užsieniečiai. Nors pagrindinė šių rinkinių paskirtis – iš anksto susipažinti su naująja valiuta, tačiau iš nupirktų kiekių matyti, kad buvo ir kitokių motyvų:  pirkusieji norėjo ne tik susipažinti ar turėtų smulkių pinigų metų pradžioje, bet ir kaupti kolekcijas, keisti savo turimas nedideles santaupas litais į eurus (iš anksto ir be papildomų mokesčių), dovanoti kaip kalėdines dovanas (tokia dovana ir simbolinė, ir praktiška, ir kaina tinkama).

Dideli monetų kiekiai – iššūkis kontroliuojant išlaidas, ypač pratinimosi prie naujos valiutos laikotarpiu. Yra moksliškai įrodyta, kad monetas žmonės paprastai vertina mažiau negu banknotus. Banknotai – tai pinigai, o monetos – tik pinigėliai, smulkmė, liekana. Viena vertus, sunku suvokti, kokia saujos monetų (ypač eurų) vertė. Mažomis sumomis, mažytėms smulkmenoms – ir nepajaučiame, kaip pradingo gana didelė suma (ypač, jei suskaičiuosime litais). Kita vertus, byrančios monetos – ir nepatogu, ir piniginę drasko. Pasakojama, kad Spartos karalius Likurgas, norėdamas iš karalystės gyventojų galvų išmesti mintis apie pinigus, savo karalystėje pinigus pakeitė sunkiais dideliais geležies strypais, kuriuos buvo labai nepatogu nešiotis. 

Mokslininkai yra nustatę, kad įtakos pinigų leidimo elgsenai turi ir tų pinigų išvaizda. Pavyzdžiui, susidėvėjusiais banknotais žmonės skuba greičiau atsikratyti, o su naujais, kurie dar, atrodo, kvepia spaustuve, atsisveikina sunkiau. Vadinasi, tikėtina, kad, turėdamas naują banknotą, žmogus bus atsparesnis vilionėms įsigyti nereikalingų dalykų ir išsiskirti su dailiu pinigu. Svarbu ir pinigų (banknotų ir monetų) dydis. Remiantis ankstesniais tyrimų, atliktų kitose šalyse norint išsiaiškinti, kaip žmonių elgesys kinta pasikeitus monetų išvaizdai, rezultatais, yra tikimybė, kad mūsų šalies gyventojams  eurų monetos atrodys mažiau vertingos negu litų monetos dėl jų dydžio (palyginkime vieno lietuviško cento ir 1 euro cento dydį ir vertę), spalvos (varioko spalvos 5 euro centų moneta gali būti vertinama mažiau negu aukso spalvos 10 lietuviškų centų moneta). Tiesa, didesnis euro monetų fizinis svoris, palyginti su litų monetomis, gali ir padidinti žmonių įsivaizduojamą (intuityviai) euro monetų vertę.

Tai ką gi reikėtų daryti, kad neapsigautume dėl monetų? Pirma, suprasti ir prisiminti, kad euro moneta – irgi pinigas, o ne smulkmė. Dvi monetos – dviejų eurų ir vieno euro – tai maždaug vienos valandos darbo užmokestis (asmens, gaunančio vidutinį atlyginimą). Antra, monetas verčiau laikyti taupyklėje, o ne pinginėje. Trečia, dažniau naudotis kortelėmis – tada monetų piniginėse bus daug mažiau.