Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) partnerystės profesorius ir VU Verslo mokyklos profesorius Raimondas Kuodis sako, kad galbūt jau atėjo laikas sutarčių teorijai gauti įvertinimą. Šiemet Nobelio ekonomikos mokslų premija paskirta Oliveriui Hartui iš Harvardo universitetoir Bengtui Holmströmui iš Masačusetso technologijos instituto už indėlį į sutarčių teoriją.
„Sutartys yra mūsų kasdienybė – sudarome jas su darbdaviais, bankais, draudimo kompanijomis ir panašiai. Šie du garsūs ekonomistai padėjo mums susivokti, kaip jas sudaryti, kad abi šalys gautų maksimalią naudą. Ši teorija praplečia supratimą, kokios struktūros turi būti sutartis, kas joje turi būti parašyta, kaip nustatytos paskatos, kaip valdomos rizikos, kaip turime elgtis esant ateities neapibrėžtumui. Tai labai svarbu kasdieniame gyvenime“, – paaiškina prof. R. Kuodis.
Nobelio premija pagerbta sutarčių teorija yra mikroekonomikos dalis, nors dabar pasaulis labiau kenčia nuo makroekonominių problemų: nedarbo, ekonominio augimo ir investicijų stokos. Tačiau VU ekonomistas pabrėžia platų šios teorijos praktinį pritaikomumą: „Mokslininkų įžvalgomis remiasi draudimo, kreditavimo sektoriai, nustatydami algas įmonių vadovams, spręsdami, ar jiems mokėti fiksuotą algą, ar iš dalies priklausančią nuo įmonės pasiekimų, kaip vertinti vadovo nuopelną konkrečiai įmonei, kai tuo metu visam sektoriui gerai sekėsi. Visa tai O. Hartas ir B. Holmströmas ir tyrinėjo.“
Dabar daug didelių kompanijų naudojasi šiomis įžvalgomis. Taip pat ir šalių vyriausybės, kurios gali spręsti apie sutarčių sudarymą su privačiu sektoriumi, pavyzdžiui, ar privatizuoti kalėjimus ir kokias sąlygas paskui nustatyti. Kaip visuomenei savaime suprantamą dalyką mokslininkas įvardija frančizę draudimo sektoriuje, pavyzdžiui, draudžiant vairuotojus civilinės atsakomybės draudimu. Ji reikalinga siekiant spręsti moralinės rizikos problemą.
Pirmieji sutarčių teorijai skirti darbai atsirado aštuntajame dešimtmetyje. Lietuvoje, kaip teigia VU ekonomistas, gana mažai naudojamasi ekonomikos mokslu. Ši sutarčių teorija laikoma „aukštesniąja lyga“ ir ją mūsų šalyje dažniausiai taiko stambios vakarietiško kapitalo įmonės: draudimo bendrovės, bankai.