Būkime pakankamai drąsūs nereguliuoti – taikliai pastebėjo dabar jau buvęs Europos Komisijos komisaras J. Hill, atsakingas už finansų sektorių. Sukurti aibę taisyklių, baksnoti pirštu į jas ir viską grįsti pernelyg detaliu reglamentavimu, ko gero, vienas lengvesnių kelių. Bet nebūtinai geriausias. Visgi sudarytos galimybės verslui prisiimti riziką, reguliavimas, paremtas sveika nuovoka ir paprastumu, priežiūra, nestabdanti veikimo laisvės, motyvuoja ir skatina pažangą bei ekonomikos augimą.

Praūžusi finansų krizė sukėlė reguliacinio cunamio efektą Europos Sąjungoje. Atsirado net aštuonios naujos reguliavimo ir priežiūros institucijos, kurių veiklos produkcija – nauji reguliaciniai aktai bei jų vykdymo kontrolė. Ypatingu aktyvumu pasižymėjo ir praėjusios kadencijos Europos Komisija, ėmusi reguliuoti beveik visas įmanomas sritis, tačiau nespėjusi tinkamai įvertinti jų visuminio poveikio ir tarpusavio suderinamumo. 

Suprantama, po finansų krizės reguliuotojai, bijodami bet kokių galimai nepalankių pasekmių, jaučia ypatingą spaudimą, todėl atsispirti kartais ne iki galo pamatuotam taisyklių kūrimui tampa vis sudėtingiau. Tačiau proporcingo reguliavimo principai turi išlikti prioritetu.

Be rizikos prisiėmimo nėra ekonomikos augimo
Europos finansų sektoriaus dalyviai pripažįsta susiduriantys su neproporcingais įstatymais, dėl kurių ekonomikos plėtros finansavimas kai kuriuose regionuose labai apribojamas. Kita vertus, ir verslo bendruomenė, matydama bendrą politikų bei reguliuotojų itin atsargų požiūrį į rizikos prisiėmimą, praranda veržlumą bei norą rizikuoti. Smarkiai sumažėjęs rizikos apetitas ES ne kartą akcentuotas Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto darbdavių grupėje, kurios veikloje man tenka dalyvauti.

Tuo tarpu amerikiečių George Mason universiteto atliktos studijos atskleidžia nedžiuginančių žinių – skaičiuojama, kad dėl perteklinio reguliavimo ekonomikos augimas Jungtinėse Valstijose mažėja iki vidutiniškai 0,8 proc. BVP per metus.

Suprantama, kai reikia vertinti riziką, atskirų įstaigų lygmeniu priimami labai atsargūs sprendimai. Juk niekas nenori būti apkaltintas pražiopsojęs vieną ar kitą problemą. Tačiau jeigu visais klausimais vyrauja toks požiūris, bendras poveikis mikro lygmenyje tampa problema makro lygiu. Ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl ko ekonomikos augimo problema Europos Sąjungoje tapo išties aktuali.

Mūsų šalyje kol kas neatlikta studijų, kurios parodytų realią neproporcingo reguliavimo žalą ekonomikai, tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad tam tikros perdėm perteklinio reguliavimo iniciatyvos turės pasekmių tolesniam šalies ekonomikos finansavimui ir jos vystymo plėtrai.

Įvairius ES reguliacinius aktus papildyti pluoštu vietinių iniciatyvų Lietuvoje jau tapo tradicija. Tuo atžvilgiu gerokai išsiskiriame tarp kitų, taip pat ir kaimyninių, šalių. Tarp bankų grupių vadovų jau įsivyravo ypač skeptiška nuomonė dėl taikomų papildomų bei nevienodų reikalavimų mūsų šalyje sektoriniu ir geografiniu požiūriu. Girdžiu replikų, jog vien tik mūsų šalyje reikia skirti apie 60 proc. visų verslo prisitaikymo prie reguliacinių reikalavimų Baltijos šalių resursų.

Lyg ir suvokiamas tam tikrų sprendimų nelogiškumas, tačiau...

... pokyčių nesiimama arba tai daroma per vėlai – taip galima apibūdinti įsišaknijusią situaciją. Pavyzdžiui, pagal neseniai priimtus Vartojimo kredito įstatymo pakeitimus, bankai įpareigoti tikrinti asmenų veiksnumą registre, nors, remiantis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro statistiniais duomenimis, riboto veiksnumo asmenų skaičius svyruoja apie 80. Susipažinusios su tokiais skaičiais atsakingos institucijos suvokia tokių nuostatų nelogiškumą, bet kažkodėl pritrūksta drąsos laiku atlikti reikiamus pokyčius. Juk nebijoti ir reguliariai peržiūrėti, kaip veikia reguliavimo nuostatos bei operatyviai teikti pasiūlymus jas keisti, turi būti nuolatinis pačių reguliavimo institucijų uždavinys, o ne verslo struktūrų, kurias, beje, galima lengvai apkaltinti lobistinių interesų siekimu. 

Tokių pavyzdžių, kai taikomas ne visuomet pamatuotas reguliavimas, galima pateikti dar ne vieną. Pavyzdžiui, šiuo metu numatytas administracinis kainų reguliavimas (fiksuotas būtiniausių bankų ir kredito unijų paslaugų krepšelio mokestis) iškreips konkurenciją – sumažės Lietuvoje veikiančių bankų galimybės konkuruoti tiek šalies viduje, tiek su kitų ES valstybių kredito įstaigomis, ypač su artimiausiais kaimynais, kurie, tikėtina, perkels Direktyvos nuostatas į savo nacionalinę teisę be papildomų apribojimų. Tokia administracinio kainų reguliavimo praktika, beje, buvo siūloma ir kituose sektoriuose, tačiau apsispręsta realizuoti būtent kredito įstaigų sektoriuje. Ir tai visai nesuderinama su viešai deklaruojamu konkurencijos ir inovatyvių sprendimų skatinimu.

Ne kartą esu kritikavęs, kad Lietuva, skirtingai nuo daugumos kitų ES valstybių, neturi finansų sektoriaus raidos vizijos ir strategijos. Iš vienos pusės galima pasidžiaugti, kad LRV pasiryžo siekti tapti finansines inovacijas skatinančia vyriausybe ir sudarė darbo grupę pasiūlymams rengti. Tačiau, kita vertus, tarptautiniu mastu jau tampame žinomi kaip valstybė, kuri po 25 nepriklausomybės ir laisvos rinkos propagavimo metų nutarė grįžti prie administracinio kainų reguliavimo, nors tam nebuvo jokio reikalo: finansinių paslaugų prieinamumas nebuvo jokia problema, konkurencija tarp bankų klientams pateikti inovatyvias paslaugas taip pat buvo didelė. Deja, reguliuotojams neužteko drąsos nereguliuoti. Siekiant ne deklaratyvių ir realių finansų sektoriaus raidos tikslų, prie to klausimo vertėtų kuo operatyviau sugrįžti.

Pernelyg smulkmeniškas reglamentavimas žlugdo vertybėmis grįstą lyderystę

Ir kuo toliau, tuo labiau prirašoma sudėtingų taisyklių, kurios nebūtinai pamatuotai įvertintos. Be to, pasigendama ypač reikšmingo paprastumo. Kažkada Mozė, nusileidęs nuo kalno, atnešė žmonėms dešimt taisyklių, kurios visiems buvo suprantamos ir įsimintinos, dabar gi tų taisyklių prikurta daugybė ir tokiu būdu daugeliu atvejų tik kuriamas darbas atitikties specialistams bei advokatams, bet tai sunkiai  suprantama klientams ir paslaugų gavėjams, kurie neretai skundžiasi smulkmeniškomis bankų taisyklėmis ir sutarčių nuostatomis.

Savo ruožtu, bankų darbuotojai vis dažniau prašo priežiūros institucijų išaiškinimų, kaip interpretuoti vieną ar kitą nuostatą, bijodami vėliau būti apkaltinti tam tikrų nuostatų nevykdymu. Natūralu, jog tai mažina darbuotojų iniciatyvumą, lankstumą bei profesinio tobulėjimo poreikį, didina jų atsargumą.

Bankai visuomet turi veikti vertybėmis ir klientų pasitikėjimu grįstais principais. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimai griežtai taikomi vadovybei ir darbuotojams. Bet kokie neatitikimai reguliaciniams aktams itin rimtai vertinami, o darbuotojai turi prisiimti atsakomybę. 

Na, o taisyklių kūrėjai, pasinaudodami jiems suteikiama vis didesne galia, atranda motyvacijos jų kurti dar ir dar daugiau. Reikia ieškoti būdų, kaip mažinti tokią žalingą motyvaciją. Dalį teisės aktų projektų galėtų rengti ne biurokratinės įstaigos, o teisinės kontoros, kurios, manau, galėtų parengti projektus operatyviau ir geriau įvertinti rinkos pulsą bei poreikius. Galiausiai, reguliavimo veiklą vykdančios institucijos savo veiklos rezultatus turėtų vertinti ne pagal parengtus teisės aktus, o platesnius veiklos matuoklius (KPI‘us).

Kai politikai išplatina eilinį pranešimą spaudai apie naujus reguliacinius aktus, verslas ir klientai dar ilgai turi gyventi su pasekmėmis

Tenka pripažinti, kad motyvacija politikams ir reguliuojančios institucijoms nėra palanki kurti optimalią reguliavimo teisinę aplinką. Niekas nenori būti kaltinamas neveiklumu. Be to, sunku nedaryti, kai esi aplinkoje žmonių, kurių darbas yra kažką naujo padaryti, ir kai tokios idėjos plinta iš ES institucijų.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad kredito įstaigų sistemas pritaikant prie įvairių institucijų inicijuojamų projektų nuostatų, investuoti turi tik pačios įstaigos, tačiau kaštai lieka paskutiniame plane – institucijos neprašo įvertinti sąnaudų dėl taisyklių, kurias pačios nustato. Iki šiol bankai gana retais atvejais gauna užklausų dėl administracinės naštos įvertinimo. O realus naštos įvertinimas niekuomet nebūna argumentu dėl nuostatų (ne)įgyvendinimo. 

Maloni išimtis ta prasme yra būsto direktyvos įgyvendinimo teisės aktų parengimas, kurio procese ne tik kruopščiai įvertinti bankų sektoriaus pateikti argumentai, pasitelkiant tyrimus ir geriausią kitų šalių praktiką, bet ir paprašyta kredito įstaigų vertinimo, kokie numatomi kaštai toms nuostatoms įgyvendinti. Ir nors, mūsų manymu, perteklinių reguliavimo nuostatų ir šįkart neišvengta, negalime teigti, kad jos atsirado neįvertinus šalutinių reguliavimo pasekmių.

Žinoma, daugumos su europinėmis bei vietinėmis iniciatyvomis susijusių projektų, kuriems pastaraisiais metais skiriami bene visi įmanomi bankų resursai (euro įvedimas, PLAIS ir kt.), įgyvendinimas reikalingas, tačiau siekiant tolesnio ekonomikos ir investicijų augimo, finansavimo prieinamumo gyventojams bei verslui turi būti užtikrintas optimalus požiūris į kompleksinius pakeitimus, nestabdantis technologinio progreso bei inovacijų plėtros. To pasiekti galima veikiant pamatuoto ir kruopščiai įvertinto reguliavimo aplinkoje.