Nenorima pasakyti, kad visi žmonės yra žvėrys arba gyvuliai ir juos reikia dresuoti. Tačiau žvėrelių ir žmonių panašumų galime rasti nemažai - juk dauguma gamtos dėsnių tinka tiek vieniems, tiek kitiems.
Pagrindinis požymis, kuo skiriasi žmogus nuo gyvulio, lyg ir būtų protas, tačiau ar turėdami dieviškąjį protą esame išmintingesni už žvėris - dar neaišku. ėvėrys nekuria atominių bombų, nedievina turto, nepaleistuvauja, nemeluoja, neleidžia bulvarinių laikraščių ir daugelio kitų dalykų nedaro, kuriuos su malonumu atliekame mes.
Cukraus gabalėlis
Grįžkime prie dresavimo. Jei žmogus nori, kad žvėrelis jam ištikimai tarnautų, pirmiausia jį išmoko, ką daryti - gražu, o ko - ne. Negražu kambary ant kilimo tuštintis, negražu kąsti kaimynui į koją. Jei bandytume šias paprastas dvi taisykles pritaikyti žmogui, pamatytume, kad daugelį mūsų taip pat ne pro šalį būtų truputį padresuoti.
Ar neteršiame Lietuvos savo negražiais darbais ir žodžiais, pridirbdami krūvas ant "Lietuvos kilimo?" Ar nekandame pavydo dantimis kitaip galvojančiam kaimynui į koją?
ėmonių ir žvėrelių dresavimo analogiją galima būtų tęsti. Jei cirko dresuotojas nori, kad meška išmoktų važiuoti dviračiu, jis jai pažada cukraus, o paskui, kai meška atlieka užduotį, cukraus gabalėlį jai ir sušeria.
Taip ir žmonių pasaulyje - jei kandidatas į prezidentus arba į Seimo narius nori, kad rinkėjai jį išrinktų, jiems irgi pažada cukraus (padidinti pensijas, pažaboti mafiją ir t.t.). Skirtumas gal tik toks, kad cirko dresuotojas stengiasi savo pažadus įvykdyti, nes dviračiu važinėjanti meška yra jo maitintoja. Be to, supykusi meška gali suėsti ir patį dresuotoją. O politikas dažnai pamiršta, kad rinkėjas yra jo maitintojas, ir visą cukrų suvalgo pats.
Apie tai skaitykite
„Lietuvos žiniose“