Pasak Oto Muko, vakarinėje Atlanto dalyje 8498 m. pr. m. e. 13 valandą nukritęs asteroidas, kuris ne tik pražudęs Atlantidą, bet visame pasaulyje sukėlęs tvaną bei kitas katastrofas...

Pasak Oto Muko, vakarinėje Atlanto dalyje 8498 m. pr. m. e. 13 valandą nukritęs asteroidas, kuris ne tik pražudęs Atlantidą, bet visame pasaulyje sukėlęs tvaną bei kitas katastrofas. O.Mukas netgi nustatė šio dangaus kūno, kurį jis pavadino Asteroidu A, trajektoriją. Skriedamas įprastine orbita jis būtų prasilenkęs su Žeme, tačiau tomis dienomis Venera, Mėnulis ir Žemė atsidūrė vienoje linijoje. Todėl aplenkęs Saulę ir toldamas nuo jos dėl Veneros traukos nukrypo nuo savo trajektorijos, kurią dar „pakoregavo“ Mėnulis. Nors tai tik hipotezė, kuria O.Mukas bandė paaiškinti, kaip atsirado gili įduba ties Meksikos pakrantėmis ir žuvo atlantų sala, tačiau asteroidų ar planetoidų grėsmė visiškai reali. 1937 m. spalio mėnesį planetoidas prasilenkė su Žeme tik per penkias su puse valandos, iki katastrofos žmoniją teskyrė milijonas kilometrų. Dar arčiau – už 805 tūkstančių kilometrų – 1,6 km skersmens asteroidas pralėkė pro mūsų planetą 1989 metų pradžioje. Dažnai asteroidai arba stambūs meteoritai pasiekia ir žemės paviršių. 1908 m. prie Tunguskos upės Sibire nukritusio meteorito sprogimas buvo girdimas už pusantro tūkstančio kilometrų, o galinga seisminė banga sklido 510 km/s greičiu. 1947 m. „meteoritų lietus“ krito Sichot-Alinio kalnuose į šiaurės rytus nuo Vladivostoko. Nuniokoti miškai, išmušti iki 25 metrų skersmens ir iki 15 metrų gylio krateriai. Beje, manoma, kad ir minėto asteroido A dešimtoji masės dalis po to, kai jis susprogo atmosferoje, „kliuvo“ Kanaveralo kyšuliui, kuriame nuo to laiko žioji daugybė didesnių ir mažesnių kraterių.