M-1 bikini paradas

Šiandien daugiau kūno moterys juo pridengia ne iš drovumo, o dažnai baimindamosi ilgo kaitinimosi saulėje keliamų pavojų, – paskutinių menkų kuklumo likučių dailiosios lyties atstovės atsikratė jau seniai.

Visa ši istorija prasidėjo tuojau po karo, 1946 metų liepos 5 dieną, kai prancūzų dizaineris Louis Reard'as (Luji Rearas) visuomenei pristatė dviejų dalių maudymosi kostiumėlį. Kaip tik prieš savaitę Ramiojo vandenyno pietuose esančiame Bikinio atole Jungtinės Valstijos buvo išbandžiusios branduolinę bombą.

Prancūzų mados istorikas Olivier Saillard'as (Olivjė Sajaras) pasakoja, jog iš trijų audinio trikampių, sujungtų raišteliais, pasiūtas drabužis buvo palaikytas tokiu šokiruojančiu, kad L.Reard'ui jo modeliu teko kviestis striptizo šokėją iš garsaus Paryžiaus naktinio klubo „Lido“.

„Tuo metu jį draudė daugelis Prancūzijos provincijų ir kelių regionų merai, kol galiausiai jis tapo moterų, bet ne mados ginklu. Maudymosi aprangos emancipacija visada buvo siejama su moterų emancipacija“, – sakė O.Saillard'as.

Dviejų dalių maudymosi kostiumėlių būta dar iki pasirodant L.Reard'o kūriniui. Senovės graikų mozaikos vaizduoja moteris, vilkinčias dviejų dalių kostiumėliais, tik jie veikiausiai buvo skirti ne maudynėms, o sportui. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukurtuose filmuose dviejų dalių maudymosi kostiumėlį vilkėjo ir amerikiečių olimpinės rinktinės plaukikė bei aktorė Esther Williams (Ester Viljams).

Tačiau bikinis – visai kas kita, ir jo esmė glūdi dydyje.

L.Reard'o sukurtas maudymosi kostiumėlis buvo mažesnis ir lengvesnio audinio – toks, kad galėjai jį prakišti per vestuvinį žiedą, o užvis baisiausia, jog jo kelnaičių juosmuo baigėsi iškart po bamba.

Pirmasis atskiras maudymosi kostiumėlis, pasiūtas iš medvilninio audinio, dekoruoto laikraščių antraštėmis, bikiniu buvo pavadintas Bikinio atolo garbei, nes L.Reard'as „žinojo, jog mados pasaulyje tai sukels bombos sprogimą“.

Nors L.Reard'o kostiumėlis sukėlė sensaciją, po Antrojo pasaulinio karo ant kojų mėginusiame atsistoti pasaulyje jį ne iškart lydėjo sėkmė – nedaug kas turėjo laiko ar atliekamų pinigų nerūpestingai išvykai į paplūdimį.

Tačiau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje bikinis jau tapo privalomuoju darbužiu, ir už tai iš dalies reikėtų dėkoti Holivudo bei jo žvaigždžių įtakai.

„Manau, jis buvo visų maudymosi kostiumėlių pirmtakas. Iš esmės bikinis yra paprasčiausias ir mažiausias iš visų maudymosi kostiumėlių“, – teigia O.Saillard'as, Paryžiaus mados ir tekstilės muziejaus ekspozicijų planuotojas bei prancūzų kalba išleistos knygos apie maudymosi aprangą „Les Maillots de Bain“ autorius.

Kai kurie žinovai stulbinamą bikinio sėkmę sieja su amerikiečių dainininko Briano Hylando (Brajeno Hailando) 1960 metų vasaros hitu „Itsy Bitsy Teenie Weenie Yellow Polka Dot Bikini“, kuriam ėmus skambėti, amerikietės merginos užplūdo parduotuves.

Dar viena maudymosi aprangos revoliucija įvyko 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo išrasta lykra, pakeitusi šiems drabužiams naudotą medvilnę, graužiantį nailoną ir kiaurai permirkstančią vilną, iš kurios anais laikais irgi siūdavo bikinius.

Kitas svarbus įvykis nutiko 1964 metais, kai sporto žurnalo „Sports Illustrated“ viršeliui pirmą kartą per visą spaudos istoriją buvo panaudota bikiniu pasipuošusio modelio nuotrauka, teigia rašytoja ir moterims skirto leidinio „Elle Accessories“ redaktorė Kelly Killoren Bensimon (Keli Kiloren Bensimon), gausiai iliustruotos knygos „The Bikini Book“, skirtos 60-ajam bikinio gimtadieniui, autorė.

Nuo tada bikiniais vilkėjusios moterys virto legendomis ir tapo kultiniais XX amžiaus kultūros simboliais.

„Šis bikinis atnešė man sėkmę“, – nė kiek neperdėdama sakė Ursula Andress (Ursula Andres). 1962 metais sukurtame pirmajame filme apie Džeimsą Bondą „Daktaras Ne“ (Dr. No) ji įamžinta išlipanti iš jūros vilkėdama baltu medvilniniu bikiniu, ant kurio juosmens kabo didžiulis peilis.

O kas galėtų pamiršti jausmingąją Brigitte Bardot (Brižit Bardo), vilkėjusią bikiniu legendiniame 1956 metų filme „Ir Dievas sukūrė moterį“ (And God Created Woman), arba laukinukę Raquel Welch (Rakelę Velš), 1996 metais statytoje juostoje „Milijonas metų prieš mūsų erą“ (One Million Years BC) apsirengusią iš kailio pasiūtu drabužiu! Būtent dėl šio kailinio bikinio jos plakatai tapo labiausiai perkamais.

„Bikinis paverčia moterį gundymo ir geismo objektu; tokie plakatai kabinami garažuose. Tačiau, kita vertus, tai rodo, jog moterys tampa vis labiau nepriklausomos ir savo kūno šeimininkės, – teigia O.Saillard'as. – Užvis svarbiausias gestas, kuriam moterys ryžosi siekdamos įrodyti savo nepriklausomybę, buvo 8-ajame dešimtmetyje, kai jos nusimetė viršutinę bikinio dalį“.

Šiandien baiminantis odos vėžio, o paplūdimį dažniau renkantis kaip vietą sportui, bet ne saulės vonioms, pusnuogių moterų išvysi vis rečiau. Be to, moterys turi kelis kostiumėlius ir bikinius, tinkančius visoms progoms.

„Būti pernelyg įdegus daugiau nebemadinga, ir pastebima, jog į paplūdimį vėl grįžta elegancija“, – atkreipė dėmesį mados istorikas.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse, interneto tinklalapiuose, platinti mobiliaisiais visuomenės informavimo kanalais be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.