Gyvūnų globėjai, raginantys gyventojus pasirūpinti vandens telkiniuose prišalusiomis gulbėmis, įspėja, jog įsitikinti, ar paukštis iš tiesų pateko į bėdą, ganėtinai sunku.
Gyvūnų globėjai, raginantys gyventojus pasirūpinti vandens telkiniuose prišalusiomis gulbėmis, įspėja, jog įsitikinti, ar paukštis iš tiesų pateko į bėdą, ganėtinai sunku.
Lietuvoje gyvūnų globos draugijos (LGGD) darbuotojai per dvi savaites šalyje jau išgelbėjo apie 20 vandens telkiniuose prie ledo prišalusių gulbių – tiek, kiek pernai per visą žiemą.
„Žmonės daugiau žino apie mūsų veiklą ir gauname daugiau pranešimų apie prišalusias gulbes“, – didėjantį išgelbėtų paukščių skaičių BNS aiškino LGGD pirmininkas, veterinarijos gydytojas Benas Noreikis.
Gyvūnų globėjai išgelbėtus paukščius pamaitina, išgydo ir išleidžia į Nemuną prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, kur vanduo neužšąla visą žiemą.
Per pastarąją savaitę LGGD Laukinių gyvūnų gelbėjimo ir reabilitacijos skyrius sulaukė kelias dešimtis gyventojų pranešimų apie prišalusias gulbes. Tačiau daugelį kartų nuvykę prie įvairių tvenkinių, ežerų ir upių gelbėti gulbes, LGGD ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojams įsitikino, kad iškvietimai nepagrįsti – gulbės buvo visiškai sveikos ir paprasčiausiai ramiai ilsėjosi ant ledo.
Pasak LGGD pranešimo, be laisvadienių, visą parą budintys draugijos gelbėtojai vyksta gelbėti prišalusių gulbių visoje Lietuvoje, todėl dėl nepagrįstų pranešimų veltui eikvojamas ir laikas, ir lėšos. Dėl šios priežasties gyvūnų globėjai prašo gyventojų pabandyti įsitikinti, ar gulbė iš tiesų prišalusi. Tai padaryti iš tikrųjų nėra taip paprasta. Taupydamos energiją gulbės žiemą gali ilgai nejudėdamos tupėti ar net miegoti ant ledo. Gyventojai, patys bandantys įsitikinti ar gulbės prišalusios, dažnai stengiasi jas pabaidyti mėtydami jų link šakas, akmenis, ledo gabalus ar kitus daiktus. Keista, bet jos į mėtomus daiktus dažnai nereaguoja ir būna nebaikščios.
Praėjusiais metais draugijos darbuotojai bandė pabaidyti „prišalusią“ gulbę meškere, numesdami šalia jos svarstį su pririštu raudonu balionu. Besukant ritę, svarstis ir balionas palietė patį paukštį, kuris tik pakėlė galvą ir net neatsistojo. Darbuotojai buvo įsitikinę, kad paukštis prišalęs. Tačiau, kai draugijos nariai priplaukė su valtimi ir priartėjo per metrą – gulbė atsistojo ir ramiai ledu nuėjo tolyn.
Stebint gulbes per žiūronus ir pamačius raudonas dėmes šalia paukščio, tikimybė, kad paukštis prišalęs – didelė. Tos raudonos dėmės – kraujas. Prikaustyta prie ledo, gulbė bando atsiplėšti ir, stipriai daužydama sparnais į ledą, iki kraujo susižaloja sparnų riešus.
Verta žinoti – dar nėra buvę, kad prie ledo būtų prikaustytas visas gulbių būrelis. Prišąla tik pavieniai, nusilpę paukščiai. Galima pabandyti jas pašerti. Išalkę paukščiai greitai reaguoja į skanėstus. Jeigu vandens telkinys neplatus, du žmones gali ištemti virvelę (valą) ir traukti ją per telkinio ledą po gulbe. Tačiau gyvūnų globėjai įspėja jokiu būdu nerizikuoti savo gyvybe ir neiti ant ledo.
LGGD turi nuotolinio valdymo žaislinę mašiną, kurią galima priartinti prie pat paukščio. Į šį judantį ir garsą skleidžiantį daiktą jos reaguoja baikščiai. Tokiu būdu galima greitai išaiškinti paukščio būseną.
Prišalusias gulbes greitai pastebi plėšrūnai: varnos, krankliai, šunys, lapės. Nors gulbė snapu ir sparnais ginasi nuo jų, šie pradeda pulti nuo lengviausiai prieinamos vietos – uodegos.
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.