Šiandieninėje Amerikoje Halovinas yra virtęs nekalta, daug linksmybių vaikams (suaugusiems irgi) atnešančia švente, kai apsirengiama šiurpą keliančiais kostiumais ir vaikštinėjama nuo durų prie durų pokštaujant („Trick-or-Treating“), kai valgoma daug saldainių.
Tačiau šventės šaknys gilios ir siekia žilą senovę. Ši šventė– puikus kultūrų susimaišymo pavyzdys.

Senovės keltai (Celts), gyvenę Britanijoje ir Airijoje (Ireland), lapkričio 1-ąją švęsdavo kaip pirmą naujų metų dieną. Rudens derlius tuo metu būdavo nuimtas ir sudėtas saugyklose, o žiema atpūsdavo pirmas šaltas dienas. Saulė toldavo ir tamsos karalystė pradėdavo plėsti savo valdas. Spalio 31 dienos saulėlydis reikšdavo paskutinį senųjų metų, vadintų Samhain, vakarą (tarti „sow-in“, rimuojant su „cow-in“).

Mūsų protėviai tikėjo, kad tuo metų laiku mirties dvasios peržengdavusios tam tikrą ribą ir įsiverždavusios į gyvųjų pasaulį, besidairydamos kūnų, kuriuos galėtų užvaldyti kitais metais. Šiurpokas vaizdinys, todėl jie gesindavo ugniavietes namuose, paversdami juos šaltais ir nepatraukliais dvasioms. Tą vakarą užsidėdavo kaukes, apsirengdavo žmonių nedėvimais drabužiais ir marširuodavo aplink savo kaimus, nubaidinėdami dvasias. Jie dar tikėjo, kad šiuo metų laikotarpis tinka bendravimui su mirties dvasiomis ir įmanoma panaudoti tamsos galią ateities „pamatymui“.

Kai 1-ame amžiuje romėnai užkariavo Britaniją ir Airiją (British Isles), jie šventę praturtino dviejų švenčių – Feralia ir Pomona– elementais.
Feralia buvo skirta pagerbti visiems (žinomiems ir nežinomiems) mirusiems, o Pomona– derliaus festivalis, vardą gavęs nuo vaisių ir medžių deivės.
Buvo laimingai linksminamasi, kuriant dekoracijas su obuolių bei riešutų elementais, geriant sidrą ir, pasilenkus ties kubilu, lūpomis gaudant (bobbing) obuolius, plūduriuojančius vandens paviršiuje.

835 m. popiežius Gregory katalikiškos šventės šventimą perkėlė į lapkričio 1-ą (iš gegužės 13 d.) Katalikų bažnyčia tais laikais susidurdavo su dideliais sunkumais, įtikinėdama žmones nustoti švęsti pagoniškas šventes. Taigi, užuot paskelbusi senąsias šventes neteisėtomis ir sukeldama konfliktą, ji pervertė jas į „krikščioniškas“. Nuo to laiko spalio 31 buvo pradėta vadinti Visų Šventųjų išvakarėmis. Tai nebebuvo visiems mirusiems skirtas festivalis (išskyrus tuos, kurie mirė kaip bažnyčios kankiniai). Katalikų bažnyčia sukūrė pridėtinę šventę lapkričio 2 d., pavadindama ją Visų Sielų diena, skirtą visiems mirusiems pagerbti, bet krikščionišku, o ne pagonišku būdu.

Pokštavimas „Trick-or-Treating“ galėjo atsirasti kaip tik tuo metu, kartu su naujai užgimusia tradicija, vadinama „sielavimu“. Lapkričio 2-ą, Visų Sielų dieną, krikščionys vaikštinėjo nuo durų prie durų, kaulydami taip vadinamų „sielos pyragų“. Tai buvo maži, kvadratiniai pyragaičiai, padaryti iš duonos ir serbentų. Atsilygindami elgetos pasižadėdavo melstis už tokią išmaldą duodančių žmonių mirusius giminaičius. Kuo daugiau pyragėlių gaudavo, tuo daugiau privalėdavo sukalbėti maldų.

Tuo metu buvo tikima, kad po mirties siela kuriam laikui lieka skaistykloje (in limbo). Maldos, netgi pašaliečių maldelės, neva galėjo mirusiam asmeniui padėti patekti į rojų.
Vėlesniais amžiais žmonės, organizuodavę kaimo šventes, keliaudavo nuo namo prie namo, rinkdami aukoms maistą ir malkas (ugniavietei). Aukojantys turėjo klestėti ateinančiais metais, o šykštieji – atvirkščiai, gyventi nepritekliuose.
Šiandien moliūguose išpjaustinėjame veidus, įstatome žvakes ir vadiname tokius savo rankų kūrinius Jack-O’Lanterns. Šios tradicijos ištakos – airių folklore.

Pasak vienos istorijos, kažkada gyvenęs žmogus vardu Jack, plačiai pagarėjęs girtuoklis ir triukšmadarys. Jis kartą įviliojęs velnią į medį. Šis įsiropštęs ir susirangęs ant viršutinės šakos, o Jack tuo metu, stovėdamas apačioje, to medžio kamieno žievėje išraižęs kryžiaus ženklą tai velnias nebegalėjęs nulipti. Girtuoklis liepęs velniui pasižadėti, kad šis niekada jo nepagundys ir po to paleidęs. Po mirties Jack niekaip negalėjęs patekti į rojų – dėl palaido savo gyvenimo – o velnias tebebuvęs piktas ir nepriėmęs jo į pragarą. Girtuoklio siela buvusi priversta klaidžioti šaltoje tamsoje ištisą amžinybę. Velnias jam davęs ropę su įstatytu žėruojančiu nuodėguliu – kad kiek pasišviestų ir sušiltų. Airiai, sekdami šiuo savo papročiu Amerikoje, suprato, kad moliūgą lengviau rasti ir daug paprasčiau išskobti negu ropę – gaminant šventinį žibintą. Halloween’as – keista šventę, nes ji apie mirtį. Pati mintis dažnai priverčia pasijausti nejaukiai.

Tačiau amžių amžiais mirčiai skirtas šventes atvirai šventė daugybė pasaulio kultūrų, atrasdamos kelius nežinomybę padaryti mažiau gąsdinančia. Tai, kas šiandien atrodo kaip kvailiojimas ar net nepagarba mirusiems, tėra mirties pripažinimo – kad ji visad šalia mūsų – faktas. Pagaliau ar tai ne natūrali gyvenimo dalis, kuri anksčiau ar vėliau aplankys kiekvieną iš mūsų?