Kaipgi šie maži, bet įkyrūs vabzdžiai randa savo gyvenimo meilę? Pasirodo, savo antrąsias puses jie privilioja... serenadomis. Šį faktą atskleidė Cornell Universiteto mokslininkai, priklijavę moskitus prie plonytės gijos, pakabinę juos ore ir išmatuodami jų skleidžiamo zyzimo ypatumus.

Tyrinėtojai nustatė, kad Aedes aegypti rūšies moskitai, artėdami prie potencialios antrosios pusės, reguliuoja savo sparnais skleidžiamo garso dažnį. Vyriškos lyties moskito zyzimas arba skrydžio tonas paprastai yra 600 mostų per sekundę, arba 600 hercų (Hz). Moteriškos lyties gyvio tonas yra apie 400 Hz. Muzikoje 'jis' apytikriai atitinka 'fa', 'ji' – 'sol' natas. Jiems susitikus patinas priartina savo toną prie patelės, taip sukurdamas beveik idealų duetą. Kartu šie du tonai sukuria tai, ka muzikos specialistai vadina obertonu – trečia, silpnesnį 1200 Hz dažnio toną. Tik tada moskitai susiporuoja.

Meilė skrydžio metu

Cornell Universiteto neurobiologijos ir elgsenos profesorius Ron'as Hoy sako, kad mokslininkai, norėdami studijuoti moskitus, turi imtis neįprastų priemonių. Pirmiausia, vabzdžiams buvo suteikta anestezija. „Mes juos truputi atšaldome. Tada jie neskraido ir neropinėja“, sako Hoy. Tada jis su savo kolegomis ant bandomųjų moskitų nugarų užtepa truputį superklijų ir priklijuoja prie plonyčio siūlelio. Vėliau visi jie pakabinami ore.

Moskitams pradėjus mosuoti sparnais ir skleisti lytims būdingus tonus, mokslininkai priartino vabzdžius arčiau vienas kito. Dauguma porų keitė savo tonus siekdami sukurti obertoną. Hoy spekuliuoja, kad muzikinė vienovė gali būti tam tikros rūšies lytinė atranka – to antrosios pusės, kurios negali girdėti arba sukurti obertoną gali būti laikomos kaip netinkamos reprodukcijai.

Jei muzika būtų meilės maistas

A. aegypi neįprastumas gamtos pasaulyje slypi jų gebėjime tiksliai modifikuoti tonus. Missouri Universiteto elgsenos biologas Rex'as Cocroft'as yra padaręs daugybės vabzdžių skleidžiamo garso įrašus. Jis sako, kad daugelis gyvūnų, pradedant paukščiais ir baigiant žiogais, garsą naudoja kaip poravimosi instrumentą. Šis eksperimentas parodė kai ką naujo.

„Mes apie vabzdžius galvojame kaip apie sinchroniškumo ir ritmiškumo meistrus ir ne tokius didelius tono specialistus“, sako Cocroft'as. Jis taip pat priduria, kad ši mokslo sritis yra vadinama biomuzikologija ir tiria teoriją, kad tai, ką mes mėgstame muzikoje, gali būti kilę iš to, ką mes esame girdėję gamtos pasaulyje. „Pavyzdžiui, kai žmonės kūrė ankstyvąsias melodijas, tokias kaip Grigališkąsias giesmes, kartais girdimi dideli dažnio šuoliai o vėliau tonas viena pakopa sumažėja. Ar gali gyvūnai naudotis panašiomis taisyklėmis?“, klausia mokslininkas.

Jei tai skamba beprotiškai, įvertinkite ir tai: intervalas tarp moskito patinėlio tono ir patelės tono yra labai artimas tam, ką muzikologai vadina idealia penktąja. Išties kompozitoriai šimtmečius laikė penktosios intervalą melodingiausiu ir darniausiai skambančiu. Taigi jei šie vabzdžiai remiasi panašiu principu, viskas ko jums reikia romantiškam vakarui su moskitais yra penktosios intervalas.