Tikėjimas, kad mes turime antrąjį – dvasinį kūną, kuris retkarčiais gali būti matomas kitiems žmonėms, toks pat senas, kaip ir žmonija...
Publikuota:
2001 m. rugsėjo 19 d. trečiadienis
Tikėjimas, kad mes turime antrąjį – dvasinį kūną, kuris retkarčiais gali būti matomas kitiems žmonėms, toks pat senas, kaip ir žmonija. 1978 metais pasirodžiusioje etnografinėje Dano Šeilzo studijoje nurodoma, kad 57-iose iš 60-ties įvairiausių kultūrų tradiciškai tikima, esą viena asmenybės dalis nepriklausoma nuo kitos ir dvasia gali atsiskirti nuo kūno.
Škotijoje ir Norvegijoje nuo seno žinomi bekūniai žmonių antrininkai, jie vadinami vardiograis. Norvegams atrodo visiškai įprasta apie kokio nors žmogaus atvykimą sužinoti iš prieš tai pasirodančio jo vardiogro. Neretai jie pasirodo taip reguliariai ir patikimai, kad namų šeimininkės net pradeda ruošti pietus ar vakarienę.
Dabar užregistruota tūkstančiai panašių atvejų, neturinčių nieko bendra su mistika ar haliucinacijomis. Mat dažniausiai astralinis antrininkas po savo kelionės „anapus kūno“ suteikdavo žmogui tokios informacijos, kokios normaliai jis negalėtų sužinoti.
Kanzaso (JAV) universiteto psichiatras Fauleris Džonsas 1982 metais apklausė 420 visiškai normalių žmonių, kurie absoliučiai atitinka statistinį gyventojų vidurkį. 339 asmenys prisipažino, kad jie yra patyrę „kelionių anapus kūno“ įspūdžių.
Šaltinis:
Kalendorius „Pasaulio paslaptys ir mįslės 2000“
Kopijuoti, platinti, skelbti bet kokią portalo News.lt informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama.