Apie XIX a. pradžioje gyvenusį Džiuzepę Mecofantį buvo pasakojamos legendos. Be pagrindinių Europos kalbų, Mecofantis mokėjo estų ir latvių kalbas, laplandų ir čigonų, sanskrito ir kinų, vengrų ir albanų, gruzinų ir armėnų, koptų ir kurdų, turkų ir...

Apie XIX a. pradžioje gyvenusį Džiuzepę Mecofantį buvo pasakojamos legendos. Be pagrindinių Europos kalbų, Mecofantis mokėjo estų ir latvių kalbas, laplandų ir čigonų, sanskrito ir kinų, vengrų ir albanų, gruzinų ir armėnų, koptų ir kurdų, turkų ir persų bei daugelį kitų. Kai jį, būsimąjį kardinolą, kartą paklausė, kiek kalbų gali mokėti žmogus, jis atsakė: „Tiek, kiek pageidauja Viešpats Dievas“. Mecofantis laimingai užbaigė savo gyvenimą, nes buvo aukšto rango dvasininkas. O juk prieš tai vienas suomių studentas buvo „bažnyčios kunigaikščių“ nuteistas mirti vien už tai, kad „neįtikėtinai greitai išmokdavo svetimas kalbas, o tai neįmanoma be piktos dvasios pagalbos“. Kaip poliglotas garsėjo ir lietuvių kalbininkas Kazimieras Jaunius (1848-1908). Kai po šio filologo mirties buvo įžengta į jo butą Peterburge, ten aptikta Brazilijos džiunglių indėnų kalbos gramatika. Tai buvo 420-oji kalba, su kuria jis norėjo „susipažinti“.