Meilė per atstumą pasmerkta? O gal tai pats geriausias išbandymas? Jeigu su išsvajotu jaunikiu susipažįsti klube, universitete ar bibliotekoje - puiku! Jūsų meilei kelias atviras.
Tačiau jeigu fantastiškajį nepažįstamąjį sutikai toli nuo namų - atostogų metu, kelionėje ar seminare? Kas Jūsų laukia, svarsto anonsas.lt?
Vos vienas pasimatymas per mėnesį, per metus, o gal net per visą gyvenimą... Bemiegės naktys, praleistos apsikabinus telefoną, susirašinėjimas ne tik dienomis, bet ir naktimis, kai visi normalūs žmonės miega. Valandų valandas trunkantys ir šimtus kainuojantys pokalbiai telefonu. Ta viltis vėl pamatyti, susitikti, apkabinti ir... nepaleisti. O ką jau kalbėti apie kančias dėl nesaugumo, dėl suvokimo, kad kito karto gali ir nebūti, kad ir kokie stiprūs, rodos, jausmai šią akimirką.
Kitame mieste ar.. kitoje valstybėje? Jeigu susipažinote, kai buvai nuvažiavusi aplankyti pusseserės į kitą miestą už 100 kilometrų, tuomet dar nėra beviltiškai baisu. Abu turite viltį, kad santykiai tikrai įmanomi - juk šiuolaikinės technologijos gali viską, be to, ir pusseserė apsidžiaugs, jeigu ją lankysi dažniau nei kartą per pusmetį. Didžiausias skirtumas tarp kasdienio bendravimo, kai įsimylėjėliai gyvena tame pačiame mieste ir kai bandoma palaikyti santykius tarp skirtinguose miestuose gyvenančių moters ir vyro, be abejo, yra fizinis kontaktas. Pirmuoju atveju, jis yra natūrali santykių dalis, antruoju - didžiąją laiko dalį jo paprasčiausiai nėra. Tai reiškia, kad kai tavo draugės glaustysis prie savo vaikinų, tu galėsi mėgautis tik prisiminimais arba svajoti.
Jeigu su svajonių vaikinu susipažinai kitoje valstybėje ir jis dar yra užsienietis, daugelis pasakytų, kad jūsų meilė pasmerkta. Daugelio psichologų teigimu, tik 10 proc. tokių porų santykiai baigiasi laimingai, t.y. santuoka. Nors ir kaip banaliai skambėtų, tačiau prie nemenko atstumo prisideda ir kultūriniai skirtumai, kurie neišvengiami.
Žinoma, kad reti pasimatymai gali būti ir tada, kai tu ir vaikinas gyvenate tame pačiame mieste. Tačiau jeigu objektyvių priežasčių nesimatyti nėra, o tu jauti, kad jis stengiasi išlaikyti atstumą, - tai rodo, kad fizinis kontaktas tavo svajonių princo nevilioja. Kodėl? Į šį klausimą psichologai pateikia keletą atsakymų. Gal būti, kad tu jam sukėlei didžiulę aistrą, tačiau jei jis turi kitą merginą, šeimą, kitų įsipareigojimų ir supranta, kad jūsų santykiai neįmanomi, netrukus būk pasiruošusi išgirsti, kad esi nepageidaujama. Atitolimas šiuo atveju yra gynybos būdas. Pasakydamas sau, kad tai jis nenori jokių santykių su tavimi, vaikinas psichologiškai apsaugo save nuo streso. Tokiu atveju tau teks pasitenkinti žinutėmis ar elektroniniu paštu, tačiau labai tikėtina, kad tokie santykiai anksčiau ar vėliau nutrūks. Be abejo, atstumas keičia ir emocinį poros bendravimą. Juk kai negali kasdien matyti partnerio akių ir nejauti jo šalia, turi pakankamai laiko apgalvoti savo jausmus. Be to, kadangi esate toli vienas nuo kito, net patys nesuvokdami galvojate, tarsi esate neįsipareigoję rodyti jausmų kažkam, kas yra toli. Dėl šios priežasties lengviau kažką nuslėpti nuo partnerio. Toli nuo tavęs esančiai antrajai pusei paprasčiau parašyti sms žinutę, nes užrašyti jausmą telefone ir iš tikrųjų jį jausti yra du skirtingi dalykai.
Meilė per atstumą - rizika? Taip ir ne. Iš vienos pusės, rizikuoji, kad tavo mylimasis susiras kitą iš to paties miesto. Ji, visą laiką būdama šalia, gana greitai tave pakeis. Arba jam atsibos pas tave važinėti, vizitai vis retės, kol vieną dieną baigsis. Kita vertus, meilė per atstumą neturi nei lašelio rizikos. Daugelis pasakytų, kad tokie santykiai kaip tik yra daug saugesni. Be abejo, labai sunku pasakyti, ar tai, kad pora bendrauja per atstumą, yra jos tvirtumo, ar jos nepatvarumo įrodymas. Tai tikriausiai priklauso nuo pačių žmonių. Didžiausia problema, bendraujant per atstumą, yra ta, kad neretai tie žmonės turi savyje kažkokių problemų, pavyzdžiui, susitikus nemoka reikšti jausmų, nes yra pripratęs tuos jausmus reikšti sms žinutėse ar el. laiškuose. Bendravimas per atstumą yra psichologiškai saugesnis, nes neįpareigoja rodyti jausmus ir būti atviram. Draugystę per atstumą galbūt neteisinga būtų vadinti lengvabūdiška, teisingiau būtų sakyti, kad ji paviršutiniška. Tačiau savaime atstumas nei skiria, nei jungia. Viskas priklauso nuo to, kokie žmonės susitiko.
Ar reikalingas akių kontaktas? Tai priklauso nuo kiekvieno individualiai. Vieni be savo antrosios pusės negali ištverti nei kelių dienų, kiti - puikiai išlaiko jausmus ir būdami per atstumą. Jie tiesiog išmoksta taip gyventi ir prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Tačiau akių ryšys visada lieka reikšmingas. Jei partnerio nematai labai ilgai, jis tiesiog gali pradėti „nykti” ir iš vidinio pasaulio. Kadangi merginos linkusios labiau idealizuoti pasaulį, kuriame gyvena, ir savo šeimą. Todėl merginoms akių kontaktas reikalingas daug labiau nei vaikinams. Tačiau kartais būna taip, kad tokia mergina iš savo vaikino reikalauja tiesiog per daug neadekvačių dalykų.
Kuo tai baigsis arba „o kas toliau”? Bendraujant per atstumą, visada yra svarbu stebėti, kaip vystosi jūsų santykiai ir kas juose keičiasi. Jeigu jau beveik mėnesį pasakoji vaikinui, kad blogai jautiesi, kad užgriuvo sunkumai darbe, o jis neranda laiko atvažiuoti tavęs apkabinti, paguosti ir pakalbėti „akis į akį”, pamąstyk - gal tu ne taip jau jam ir patinki. Tai nebūtinai reiškia, kad mergina ar vaikinas yra netinkami vienas kitam. Paprasčiausiai skiriasi jų bendravimo modeliai - galbūt vienam yra saugiau ir priimtiniau bendrauti per atstumą, o kitam nuolat reikia daugiau artumo. Jei nei vienas nenorės pakeisti šio modelio, išeitis viena - pasieškoti žmogaus, kurio pasaulio suvokimas būtų panašesnis.
Pavydas ir nepasitikėjimas. Logiškiausias požiūris į tai - žmonėms, kurie pasirinko bendravimą per atstumą, nepasitikėjimas nėra būdingas. Be šimtaprocentinio pasitikėjimo ir nuolat jaučiant nepagrįstą pavydą santykiai per atstumą vienareikšmiškai neįmanomi. Gyvendamas kitame mieste, o juo labiau kitoje valstybėje nepatikrinsi, ką kiekvieną akimirką veikia tavo mylimasis. Nors pavydas neišvengiamas, tačiau tai labai individualus dalykas. Žmonėms, bendraujantiems per atstumą, dažniausiai nekyla tokia problema - pasitikėti ar ne. Tai tikrai nereiškia, kad tokios poros santykiuose mažiau meilės ar kad jų bendravimas nėra pilnavertis. Gali būti, kad žmonės paprasčiausiai nėra prisirišę vienas prie kito. Tačiau ar įmanoma meilė, nejaučiant prisiišimo?.. Psichologai teigia, kad net „jų žymiausiuose veikaluose nėra atsakymo, kur santykiuose yra norma ir kur patologija”. Ta riba yra kiekvieno mūsų viduje. Todėl ir draugystę per atstumą vertinsime skirtingai - vieni apskritai nepradės tokio bendravimo, žinodami, kad negalės nuolat kontroliuoti savo partnerio, o kiti pabendravę tiek, kiek jiems atrodo normalu, susituoks. Kiekvienas žmogus pats nustato sau ribas.
Atstumas ar požiūris į gyvenimą? Manote, kad jums tikrai nieko neišeis, ir vienintelė to priežastis - jus skiriantis atstumas. Pagalvok dar kartą: kas jus skiria labiau - kilometrai ar požiūris į gyvenimą? Psichologai pataria įvertinti savo santykius pagal šiuos kriterijus:
Ar atstumas yra tik tarp jūsų, ar tam tikrą distanciją tavo mylimasis išlaiko ir su tame pačiame mieste gyvenančiais draugais bei pažįstamais?
Ar jis nejaučia diskomforto reikšdamas savo jausmus? O gal linkęs juos pasilikti sau?
Pažvelk atidžiau ir į savo šeimą - pamatysi, prie kokio bendravimo modelio esi pripratusi. O dabar palygink jį su mylimojo šeima.
Meilė ar kankynė? Ko gero, šie abu jausmai anksčiau ar vėliau susipina. Kenti, negalėdama jo apkabinti kada nori. Tačiau jei nemylėtum, nebūtų taip sunku. Nuolat pinasi dviprasmiški jausmai: nori būti su savo žmogum, jausti vienas kito šiluma ir artuma, bet neįmanoma.. Gali būti, kad kuo toliau tuo labiau tu pavargsti nuo nežinios, ar tavo žmogus lygiai taip pat kankinasi kaip ir tu. Dažnai jautiesi kaip užburtame rate arba padėtyje be išeities. Tačiau išeitis visada yra. Paklausk savo širdies, paanalizuok savo jausmus ir nuojautas.
Kas yra atstumas? Nuo to tikriausiai reikėjo pradėti, o ne užbaigti. Daugelį tų pačių sąvokų suvokiame skirtingai, tarkim, kažkam penkeri metai bus „trumpas laikas”, per kurį gyvenime neįvyko jokių esminių pokyčių. Kitas tuos pačius penkeris metus gali prilyginti pusei gyvenimo. O kas yra atstumas? Kai ištiesi ranką ir negali pasiekti mylimo žmogaus rankos? Sakai, kad tai - atstumas? Šešios pėdos po žeme? Atstumas? Jis darbe, o tu namie? Atstumas? Įdomus žodis.. Kiekvieną dieną vienus nuo kitų skiria atstumas. Šiandien mažesnis, rytoj - didesnis. Meilė garuoja kaip vanduo nuo asfalto saulėkaitoje? Sakai, ji blėsta dėl atstumo? Vargu. Labiau tikėtina, kad greičiau mes ją nusiplausim duše nei ją sunaikins atstumas. Juk vieną dieną tas atstumas išnyks. O jei nelauki, vadinasi, nesi verta.
Meilė per atstumą - tai tarsi „bučinys per stiklą”, tačiau kad ir koks bebūtų storas tas „stiklas”, esu įsitikinusi, kad stipraus ir nuoširdaus dvasinio ryšio negali suardyti nei laikas, nei didžiausias atstumas, nei kartais nesutramdoma žmogiškoji prigimtis.
Deimantė Valiulytė