Keletas pamokomų istorijų apie tai, kaip žmonija nesugebėdavo suvokti mokslo atradimų pasekmių.

XIX a. viduryje žymus mokslo populiarintojas prancūzas Liudvikas Figujė (1819-1894) rašė: „Ilgokai manyta, kad elektra galės pakeisti garą. Ši prielaida buvo paneigta ir teoriškai, ir bandymais. Jei mums pavyks atradėjus atitraukti nuo panašių chimeriškų sumanymų, tikrai padarysime jiems paslaugą“. Anglų mokslininkas Čarlzas Pirsonas (1857-1936) pirmame savo knygos „Mokslo gramatika“ leidime rašė, kad H.Herco išradimas neturės jokios reikšmės. Beje, vokiečių fizikas Henrikas Hercas (1857-1894) bandymais įrodė esant elektromagnetines bangas, kurios veikiai buvo panaudotos bevieliame telegrafe, o dabar jomis perduodami radijo ir televizijos signalai. Dar vienas mokslininkas Viktoras Mejeris 1863 metais teigė: „Neatrodo, kad būtų įmanoma sukonstruoti patranką, kurios iššautas sviedinys lėktų 7,9 km/s greičiu. Žmonija tegu liaujasi mėgdžioti kūrėją mėgindama sukurti naują planetą“. 1957 metais paleistas pirmasis Žemės palydovas pasiekė pirmąjį kosminį greitį. O antruoju kosminiu greičiu (11,2 km/s) skriejančios raketos sudarė galimybes nuskristi iki Neptūno. Galiausiai ne kas kitas, o pats didysis Ernestas Rezerfordas (1871-1937) pareiškė: „Tas, kas atomo skilime mato energijos šaltinį, yra nepataisomas svajotojas“.