„Eiti tiesia linija iš pirmo žvilgsnio atrodo toks paprastas ir natūralus veiksmas, tačiau jei įdėmiau tai paanalizuotume, smegenyse tuo metu vyksta gan sudėtingas procesas“, sako Max Planck instituto (Tubingen, Vokietija) Biologinės kibernetikos padalinio tyrinėtojas Janas Soumanas. „Po šių eksperimentų aš jau niekada neičiau į didelį mišką ar dykumą be kompaso ar GPS navigacijos įrenginio“.

J. Soumano projektas prasidėjo tada, kai Vokietijoje populiaraus televizijos šou rengėjai jo grupei pateikė klausimą – kodėl gi žmonės pasiklydę vaikšto ratais? Pradžioje J. Soumanas net nebuvo tikras, jog šis visuomenėje paplitęs teiginys yra teisingas. Jo pradinė prielaida buvo tokia, kad pasiklydę žmonės linkę eiti vingiuotu keliu, t. y. pakaitomis nukrypti tai į kairę, tai į dešinę. Tačiau jis tikrai nesitikėjo, jog tokiomis sąlygomis žmonės išties vaikščioja ratais.

Bandymas eiti tiesiai

Norėdamas rasti atsakymą, jis devyniems tyrime dalyvavusiems žmonėms nurodė eiti kelias valandas viena kryptimi kaip galima tiesiau. Šeši ėjikai veržliai žygiavo miškais apaugusiomis Vokietijos lygumomis. Trys kiti jų kolegos keliavo per Sacharos dykumą pietų Tunise, tačiau tolesnius bandymus dykumose nutraukė smėlio audra. Visi šie asmenys turėjo GPS imtuvus, pagal kurių užfiksuotą informaciją mokslininkai vėliau analizavo keliautojų maršrutus. Rezultatai parodė, jog nepaisant žmonių pastangų eiti tiesia linija, jie dažnai pradėdavo eiti apskritimais, netgi nesuprasdami, jog jie daugybę kartų kerta jau anksčiau nueitą trajektoriją. Tyrimo rezultatus tyrinėtojai publikavo žurnale „Current Biology“.

Tačiau eksperimento metu vis gi pasitaikė viena smulkmena. Vaikščiojimas apskritimais buvo būdingas tik keturiems miško keliautojams, kuriems teko eiti debesuotu oru, ir vienam dykumos klajokliui, kuris ėjo naktį, nusileidus Mėnuliui. Tie, kurie galėjo matyti Saulę arba Mėnulį, sugebėjo keliauti pakankamai tiesiai.

Anksčiau atlikti tyrimai yra parodę, jog bitės, balandžiai ir įvairūs kiti gyvūnai, netekę esminių orientyrų, tokių kaip Saulė, pradeda judėti palyginti mažo spindulio apskritimais. Naujas tyrimas leidžia manyti, jog nepriklausomai nuo to, ar mes sąmoningai ar pasąmoningai suvokiame ėjimą, žmonėms tokio tipo aplinkos signalai taip pat daro poveikį. 

„Jie išties naudoja Saulę“

„Žmonėms sunku tiksliai nupasakoti, ką jie darė“, pasakoja J. Soumanas. „Iš mūsų surinktų duomenų pakankamai akivaizdu, kad jie kažkaip orientavosi pagal Saulę“. Vėlesnio eksperimento metu mokslininkai 15 žmonių iškėlė uždavinį eiti tiesiai užrištomis akimis. Kai ėjikai visiškai negalėjo matyti, kur eina, jų trajektorijos pavirto nuostabą keliančio mažumo apskritimais – jų skersmuo buvo mažesnis nei 20 metrų. Pakartotinių bandymų metu ėjikai užrištomis akimis suko ratus tai viena, tai priešinga kryptimi.

„Užrištų akių“ eksperimentas paneigė vieną teoriją, teigiančią, jog žmonės gali vaikščioti apskritimais dėl to, kad jų viena koja yra stipresnė nei kita. J. Soumanas prognozuoja, jog vietoj to sumuojasi mažos smegenų daromos klaidos, kol to, ką mes manome esant tiesia trajektorija pojūtis pavirsta į kažką apvalų.

Rezultatai nebūtinai yra netikėti, teigia kognityvinio smegenų mokslo atstovas Nujojo Džersio Rutgers universiteto neurologas Rendis Galistelas (Randy Gallistel). Dauguma žuvusių keliautojų paprastai aptinkami maždaug mylios zonoje nuo tos vietos, kur jie pasiklydo. Mokslininkas priduria, jog bet kuriuo atveju, jei pasiklydote, svarbu žinoti, jog jūsų kūnas gali pradėti daryti ne tai, ko jūs išties norėtumėte.

Tendencijai eiti spirale panaikinti R. Galistelas siūlo išmokti keletą paprastų skautų triukų. Pavyzdžiui, kerpės auga ant šiaurinės medžių pusės; pietiniai slėnių šlaitai paprastai būna mažiau apaugę augmenija, ir kad Saulė per dieną keliauja iš rytų į vakarus. Elementaru, tačiau kai kuriems tai tikrai gali padėti išgyventi pasiklydus.  Tačiau dar geresnis variantas, žinoma, yra su savimi turėti žemėlapį ir kompasą arba GPS navigacijos įrenginį.