Nežinia, dėl kokių priežasčių, tačiau mūsų galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė kasdien išspinduliuoja po galingą rentgeno spindulių porciją. Žybsniai trunka po keletą valandų, o jų intensyvumas įprastinių juodųjų skylių žybsnių intensyvumą viršija nuo keleto iki kelių šimtų kartų. O naujausia observatorijos „Chandra X-Ray Observatory“ duomenų analizė atskleidė, jog 2012 m. vasarį Paukščių Tako centre esantis, Šaulio A* vadinamas monstras išspinduliavo galingiausią per stebėjimų istoriją rentgeno spindulių žybsnį. Už 26 tūkst. šviesmečių įvykęs žybsnis buvo 150 kartų ryškesnis už įprastinį Šaulio A* regiono šviesumą. Kas vyksta mūsų galaktikos centre?

Deja, visų šių žybsnių priežasčių astronomai kol kas nežino. Tiesa, nepanašu, kad Šaulio A* aktyvumas menktų, nors juodosioms skylėms senstant jų aktyvumas slopsta. Kita tyrėjų grupė šiemet iškėlė teoriją, kad žybsnių serijas Šaulio A* juodojoje skylėje gali sukelti asteroidai ar netgi skylės ryjamos per daug prisiartinusios planetos.

„Kaip bebūtų, panašu, kad gerokai praalkusi Šaulio A* dabar gauna gerokai daugiau „maisto“, - Masačiusetso technologijų instituto (MIT) astrofizikas Maiklas Novakas (Michael Nowak), su kolegomis publikavęs straipsnį žurnale „Astrophysical Journal“. – Pagal vieną iš galimų teorijų, tie žybsniai – rentgeno spindulių pavidalu išspinduliuojama juodosios skylės rijamų asteroidų agonija.“

Astronomai juodąsias skyles aptinka pagal šviesos energiją, kurią išskiria skylės rijami objektai. Naujų galaktikų ar kvazarų centrai gali būti nepaprastai šviesūs, išspinduliuojantys nepaprastai didelius energijos kiekius. Juodosioms skylėms senstant, švytėjimas slopsta.

„Visi juodąsias skyles įsivaizduoja kaip besotes, viską iš eilės rijančias vakuuminio juodumo prarajas, - samprotauja tyrimo bendraautorius Frederikas Baganovas (Frederick K. Baganoff). – Tačiau iš tikrųjų skylės yra gana išrankios gurmanės ir didžiąją dalį energijos dėl tam tikrų priežasčių atstumia.“

Nors tokie žybsniai, kaip praėjusį vasarį užfiksuotas rekordinis žybsnis, yra gana reti, M. Novakas mano, kad juodųjų skylių žybsniai gali būti kur kas dažnesnis reiškinys nei atrodo astronomams.

„Ryškieji žybsniai suteikia informacijos apie energijos išspinduliavimo procesus, kurie silpnesniuose žybsniuose nebūna stebimi – pavyzdžiui, kaip jie svyruoja bėgant laikui arba kaip sparčiai jie intensyvėja ar slopsta“, - aiškina Kalifornijos universiteto Los Andžele astronomas Markas Morisas (Mark Morris).

F. Baganovui dar įdomiau yra, kodėl Šaulio A* išspinduliuoja tiek nedaug energijos. 2003 m. jis atliko pačius pirmuosius Paukščių Tako juodosios skylės stebėjimus tada dar naujutėlėje observatorijoje „Chandra Observatory“ ir paskaičiavo, jog, pagal skylę supančių dujų kiekį, Šaulio A* turėtų būti milijonus kartų ryškesnė nei yra dabar. Panašu, kad didžiąją dalį dujų juodoji skylė stumia šalin.

„Iš tiesų, didžioji dalis supermasyvios juodosios skylės apylinkėse esančių dujų išsigelbėja, o mes mėginame išsiaiškinti, kaip ir kodėl, – pripažįsta F. Baganovas. – Tai mums atrodo netikėta. Tačiau toks jau šitos astronominės dėlionės įminimo procesas – mes tyrinėjame mūsų galaktikos centro aktyvumo istoriją.“