Kartais atrodo, kad gyvename tarsi skubančios voverės, neturinčios laiko sustoti, pailsėti bei nekreipiančios dėmesio į supančią aplinką. Vis dėlto, kad ir kaip skubame, būna situacijų, kai sustojame ir neramiai susigūžiame, susimąstome, perbėgus juodai katei per kelią. Negana to, dar nusispjauname per petį tris kartus. Atrodo, nesame labai prietaringi, tačiau, jei išeiname iš namų kažką pamiršę, dažnai nebegrįžtame, nes bijome, kad po to gali nesisekti. Vadinasi, nors dažnai sakomės esantys neprietaringi, bet mūsų elgesys rodo visai priešingai.

Prietaras – tai vertinanti nuostata, nuomonė, be aiškiai suprantamo pagrindo. Dažnai visiškai nepagrįsta, parodanti kokio nors dalyko, asmens, jo savybių vertinimą, neįsigilinant į esmę bei prigimtį. Neretai prietaras reiškia objekto vertinimą dar su juo nesusidūrus tiesiogiai, remiantis stereotipu.

Skirtingai nuo prietarų, nuostatos ir nuomonės dažniausiai formuojasi remiantis patirtimi. Tačiau savo patirties apibendrinimas tam tikras savybes priskiriant visai objektų grupei yra stereotipinio mąstymo pavyzdys ir gali būti prietarų pagrindu. Socialinius prietarus žmonės perima dažniausiai dar vaikystėje iš savo tėvų.

Gordon W. Allport pirmasis pateikė klasikinį prietaro apibrėžimą savo knygoje „Prietaro prigimtis“ 1954 m. Anot jo, prietarą sudaro du komponentai: įsitikinimas ir nusistatymas. Stereotipai taip pat daro įtaką prietarų reiškimuisi. Žmonės savo įsitikinimus pakeičia greičiausiai tuo atveju, jei dėl jų patiria neigiamų pasekmių, nuostolių. Prietaras – tai atitrūkimas nuo realybės, patirties, kuriam daro įtaką stereotipinis pobūdis, tvirtinimas pagrįstumu. Dažnai būdingas neabejotinas įsitikinimas, logiško pagrindo nebuvimas.

Prietarai būna susipynę su tradicijomis, papročiais, tam tikrais gyvenimo akcentais (vestuvės, laidotuvės, krikštynos), o taipogi – su kasdienybe. Vieni pranašauja gera, kiti – bloga, vieni logiški, kiti – neracionalūs. Deja, neigiamų, nepagrįstų prietarų kur kas daugiau. Net ir toks prietaras: jei rytą išėjus iš namų pirmasis sutiktas žmogus – vyras, tai diena bus sėkminga, jei moteris – priešingai. Šiais laikais, ko gero, visi sutiktų, jog toks prietaras turi diskriminacinį atspalvį. Ko gi moteris yra blogesnė už vyrą? Kita vertus, gal šis prietaras tėra neteisingai išgirstas ir dėl to per laiką – iškraipytas, nes yra sakoma, kad rytą sutiktas žmogus, nešinas tuščiais kibirais pranašauja nesėkmę, o pilni kibirai prišaukia laimę. Šiuo atveju, diskriminacijos nebelieka, tačiau susiduriame su kita civilizuoto pasaulio problema. Mūsų dienomis retai kada sutiksi žmogų, nešiną kibirais, tuo labiau, kad net kaimo žmonės dabar dažniausiai gyvena tokiomis pat sąlygomis, kaip ir miestiečiai, o šulinys – tik sodybos grožio akcentas.

Dauguma prietarų yra kilę iš senų senų necivilizuotų dienų, todėl dabartinių dienų kontekste net netinkami. Prietaras: niekada nedėkok už vaistus! Manoma, kad padėkojus vaistų gydomosios savybės bus bevertės. Šiais laikais nepadėkojimas – tai nekultūringumo ženklas.

Kiek gąsdinantis prietaras: 13 diena, penktadienis, – nesėkmių tikėkis. Daugumai žmonių– tai šiurpą kelianti data. Vėlgi, gerai pamąstykite, nejaugi vien tik šią dieną telydi nesėkmės?
Prietarai gyvenimą daro įvairesnį, įdomesnį, suteikdami daiktams, įvykiams magiškų galių. Su Kūčių diena taip pat susiję daugybė prietarų bei papročių. Gruodžio 24-oji yra įžanga į naujus metus. Tai diena, kai praeities blogi prisiminimai paliekami ir su džiaugsmu laukiame ateities. Tikima, kad iki Kūčių dienos būtina grąžinti visas skolas tam, kad visus ateinančius metus netektų gyventi įklimpusiam į jas. Be to, manoma, kad Kūčių diena, tai visų ateinančių metų atspindys, todėl žmonės stengiasi užmiršti senas nuoskaudas, susitaikyti su susipykusiais, kad naujieji metai būtų kupini geros vilties. Tokie prietarai turi pamokamojo atspindžio, nes teikia žmonėms tikėjimo, gerumo, supratimo, santarvės, meilės, matyt, ne veltui ir buvo sugalvoti.

Kūčių vakarą žmonės eidavo stebėti žvaigždes danguje. Jei jų būdavo daug ir susibūrusios krūvomis – tai būsią geri metai. Ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų ir visų jų būtina bent paragauti. Ypač nereikia užmiršti žuvies, nes sakoma: kai Kūčių dieną nevalgai žuvies – kitais metais utėlės apsės. Ne visi žmonės valgo žuvį, ne visi ant stalo patiekia 12 patiekalų, tačiau, ko gero, visi žino, kad utėlės atsiranda nesirūpinant savo asmens higiena. Todėl, vargu, ar nesuvalgę Kūčių vaišėse žuvies apteksite utėlėmis, jei iš tiesų plaunate galvą.

Kitas prietaras: jeigu niežti dešinę ranką – sveikinsitės. Kiekvieną dieną mes kartais po kelis kartus sveikinamės su kolegomis, partneriais, klientais. Jeigu niežti kairę ranką – gausite pinigų. Gal pinigų gauname ir ne kiekvieną dieną, tačiau ne visada ir kairę ranką niežti prieš gaunat atlyginimą. Taigi, yra prietarų, kurių nei paneigsi, nei patvirtinsi – sutapimas.

„Čikagos aido“ skaitytoja Inga Ibenskytė teigia, kad prietarais ne visada tikinti, tačiau kartais savaime šeina, kad prabėgus juodai katei per kelią, pagalvojanti, ar tik nelauks nemalonė. O jei išeina į darbą ir prisimena, kad pamiršo kokį daiktą namuose, sugrįžusi visada pasižiūri į veidrodį ir nusišypso, kad diena būtų sėkminga. Inga prisimena, kad močiutė buvo labai prietaringa: „Mano senolė kartą sudaužė veidrodį, o pasak prietarų – tai septyneri metai nelaimių... Kad ir kokia pamaldi ir optimistiškai nusiteikusi ji būdavo, vis tiek neišvengė nemalonių kelerius metus. Per vienus ji neteko mylimo vyro– senelio, todėl visi metai buvo kupini liūdno ilgesio. Per antruosius nelaimių metus jos dukra išsiskyrė su vyru, nes šis meilužę susirado, močiutė labai dėl dukters ir jos sveikatos pergyveno. Tretieji metai – anūkas (pusbrolis) pateko į avariją ir vos išgyveno. Vėliau močiutei pačiai sutriko sveikata, pasireiškė širdelės problemos bei ji sunkiai galėjo vaikščioti. Galų gale jau praėjo tie keleri nelaimingieji metai – ir sveikata susitvarkė, ir dukra su savo vyru susitaikė, ir mylimas anūkas galų gale laimingesnis ir optimistiškesnis tampa po skaudžių išgyvenimų, ir problemos, kurios netikėtai atsirasdavo – dingo. Žodžiu, praėjo tie septyneri blogieji metai, pranyko ir vargeliai... O čia sutapimas ar ne – sunku pasakyti...“.

Prietarai – įsitikinimai, užuominos, seni postringavimai, kurie tikriausiai buvo ne be reikalo sukurti. Gal žmonės norėjo jais išgąsdinti, pamokyti, uždrausti, įspėti. Bet kokiu atveju, prietarai veiksmingi tuomet, kai jais tikrai tikima, todėl prisiminkite, kad tik nuo jūsų priklauso prietarų pranašystės, todėl jei papilsite druskos ant stalo, tai dar nereikš barnių, jei rytoj – 13, penktadienis – tai dar ne ženklas, jog bus nesėkminga diena. Jūs esate savo likimo kalviai, todėl jūsų teisė rinktis, kuo tikėti, kuo – ne.