Žaidimo taisyklės

Nėra ko slėpti, mes visi mėgstame „papletkinti“. Be to, vyrai tai daro su ne mažesniu užsidegimu nei gražiosios lyties atstovės. Sutikite, sunku susilaikyti nepranešus pažįstamiems, kad draugė ruošiasi ištekėti, kolegą paaukštino pareigose, bendrakursis buvo pastebėtas nepadorioje kompanijoje. Liežuvaudami mes lyginame save su kitais, taip gaudami stimulą kažko siekti arba geriau suvokdami savo bėdas.

Taip pat paskalos koreguoja mūsų socialinį elgesį. „Kaip mes pavargome nuo ankstesnių gyventojų: pas juos amžinai griaudėjo muzika, be to jie visada šiukšlindavo laiptinėje“, – praneša mums kaimynai. Informacija, pateikta, kaip apkalbos, mums nurodo, kaip reikėtų elgtis, jei nenorime su jais gadinti santykių. Taip pat ir jūs, pasakodami apie ką nors, galite išsakyti savo prioritetus.

Iš tiesų, tai viskas vyksta tiesiog pagal Nyčę: „Paskala praneša apie ribas, kurių peržengti nederėtų, ir nurodo taisykles, pagal kurias reikėtų žaisti“.

Per paskalas mes sužinome, kam yra palankus bosas, į ką galime kreiptis pagalbos, o kurio asmens geriau vengti, kada galima parodyti silpnumą ir kada reikia eiti iki galo. „Pletkai“ akivaizdžiai demonstruoja grupėje susiklosčiusią hierarchiją. Taip pat ne paslaptis, kad laiku ir sumaniai pateikta informacija gali tapti tikra bomba ir iš pat šaknų pakeisti nuomonę apie gandų objektą. Tai gi, turėkite omeny, kad „sėkmingai“ liežuvaudami, suteikiate grupei reikalingą ir svarbią informaciją, sumaniai pateikdami lyderiams duomenis apie savo konkurentus, galite pakilti hierarchijos laiptais keletą pakopų aukštyn.

Tačiau nereikia pamiršti liaudies išminties „Nenešk šiukšlių iš namų“. Protingas žmogus niekada nepradės aptarinėti neigiamų savo artimųjų bruožų su pašaliniais, nežemins svetimose akyse savo šeimos ir draugų.

Ar apkalbų kilmė vaikystėje?

Vaikai liežuvauja kitaip nei suaugę, ir dažnai tai daro tiesiogiai, dalyvaujant pačiam apkalbų objektui: „Jis krapštė nosį, o taip daro tik neišauklėti vaikai…“, „Ji stora, o jau valgo trečią spurgą!“. Gal ir keista, bet psichologai mano, kad tokios apkalbos turi teigiamą vaidmenį. Vaikas pradeda suvokti, kad jis šiame pasaulyje nėra nematomas. Jį stebi. Todėl jam reikia kontroliuoti savo elgesį.

Kokios lyties – „pletkas“?

Taip jau susiklostė, jog manoma, kad moterys – „pletkininkės“. Bet ar taip ir yra? Kodėl frazė „Dalia nusipirko naujus kailinius“, nuskambėjusi moterų tarpe, laikoma paskala, o „Kęstas sudaužė savo naują mašiną“, pasakyta vyro, yra vertinama tik kaip informacija? Turbūt, visa esmė tradicijose: vyrai viso labo tik „domisi kitų gyvenimu“, o moterys visada apkalba.

Tačiau Mičigano universiteto psichologijos mokslų profesorius Džefris Parkeris pastebėjo, kad, pavyzdžiui, mergaitės daugiau plepa apie joms patinkančius berniukus, o štai berniukai retai aptarinėja mergaites. Įdomu tai, kad, kuo tvirčiau draugauja berniukai, tuo mažiau laiko jie skiria apkalboms, užtat mergaitės – neišskiriamos draugės „pletkina“ daug intensyviau, nei pavyzdžiui, tiesiog klasiokės.

Troškimas įsitvirtinti

Psichologas Ralfas Rosnou mano, kad liežuvauti yra linkę nepasitikintys savimi, pasiduodantys nepagrįstoms baimėms ir pergyvenimams, žmonės. Visų pirma, jiems reikia pastovaus dėmesio, todėl jie išplepa pikantiškas žinias kiekvienam sutiktam (pagal psichologų apibūdinimą, jiems „reikia ausies“), antra, jie žymiai perdeda informacijos, gaunamos paskalų metu, reikšmę. Be to, tą informaciją perduodami, dažnai ją stipriai iškreipia. Gandus dažnai skleidžia ir tie žmonės, kurie trokšta pigiai užsikariauti autoritetą arba stengiasi save pristatyti iš patrauklesnės ir naudingesnės pusės.

Tačiau apklauso rodo, jog kolektyve užkietėję liežuvautojai nėra labai populiarūs žmonės, nes „liežuvio be kaulų“ šeimininkas nekelia pasitikėjimo.

Išgyvenimo kolektyve metodas

Įdomu tai, kad žmonės, naujokai vienoje ar kitoje socialinėje grupėje (naujas darbas, nauji namai, nauja kompanija…), į paskalų procesą įsitraukia daug aktyviau, nei „senbuviai“. Svetimo gyvenimo detalių aptarimas – tai savotiškas kelias į adaptaciją nepažįstamoje aplinkoje, juk, liežuvaujant mes tarsi tampame „savi“ ir tuo pačiu gauname daug naudingų žinių.

Diagnozė: konfliktiškas

Tačiau būkite atsargūs: pasinerdami į apkalbas, tik ėmę įsigyventi naujame kolektyve, jūs galite neteisingai įvertinti situaciją ir pagarsėti kaip konfliktiškas žmogus. Bet kokia paleista paskala – tai bumerangas, kuris būtinai sugrįš. Jums nebepavyks sukurti gerų santykių su svetimų apkalbų objektu arba jus pabandys įtraukti į svetimą karą.

Psichologai pataria: nereikia su nauju bendradarbiu iš karto megzti familiarių santykių. Iš pradžių susivokite aplinkoje ir perpraskite korporacinę kompanijos kultūrą.*

…ir nebūsite teisiami!

Beveik kiekvienas žmogus noriai aptarinėja kitus, bet tuo metu dažniausiai nei vienas nesusimąsto, kad jį taip pat… apkalba. Taip-taip, ir jums kauleliai yra narstomi. Tai normalu, ne retai būtent aptarimas už akių, kurio rezultatus jūs kažkaip sužinojote, padeda geriau apgalvoti savo elgesį. Tai, ką kalba, priimkite kritiškai, bet be perdėtų emocijų.

Ko gero, yra tik dvi žmonių, nebijančių apkalbų, kategorijos. Įžymybės: jiems bet koks skandalas – gera reklama. Ir žmonės, kurie šokiruodami aplinkinius, patiria pasitenkinimą. Jiems paskalos – tai ženklas, kad jų pastangos nenuėjo veltui.

Autoritetinga nuomonė

„Prisijunkite prie „sijonų“ radijo – ir jūs sužinosite, kokios povandeninės srovės teka jūsų kompanijos korporacinėje kultūroje“, – sako Londono verslo mokyklos psichologai.
„Apkalbos daug labiau suartina žmones, nei nuobodūs samprotavimai „teisingomis“ temomis, – tvirtina Velingtono (Naujoji Zelandija) Viktorijos universiteto darbo kolektyvų santykių specialistai – Dauguma darbuotojų, norėdami atsikratyti darbinių stresų, taip su kolegomis „nuleidžia garą“.

„Apkalbos teigiamai veikia mūsų fizinę būklę. Jos stimuliuoja endorfinų, kurie atpalaiduoja ir sulėtina širdies plakimą, gamybą, – mano Oksfordo universiteto Socialinių problemų tyrimo centro direktorius. – Be to, darbuotojams gandai padeda geriau orientuotis kontoroje susiklosčiusiuose santykiuose ir elgtis teisingai“.