Vargu, ar mes pagalvojame, kad dauguma mūsų įpročių – tai tik bejėgiškos pastangos apsisaugoti.
Vargu, ar mes pagalvojame, kad dauguma mūsų įpročių – tai tik bejėgiškos pastangos apsisaugoti. Jos formuojasi kritiškose ir mus jaudinančiose situacijose. Pavyzdžiui, jūs nesuspėjote nusispirkti bilietėlio, o čia nežinia iš kur, ėmė ir išdygo kontrolierius ir puolė jums priekaištauti. Susijaudinęs žmogus ima pešioti sau plaukus, čiupinėti laikrodžio dirželį ar nervingai trinti nosį. Žinokite, įprotį jau įgijote – kiekvieną kartą, kai jus apims nerimas ar jaudulys, jūs kartosite po šimtą kartų iš eilės šitą beprasmišką judesį.
Toks, kaip jis Įpročiai formuojasi ir pamėgdžiojant. Tarkim, jums patinka draugas, jūs stengiatės būti panašus į jį rengimosi, pokalbio manieromis, mąstymu. Bet norint visą tai perimti reikia laiko ir suvokiamo noro. Nukopijuoti, arba kaip sako psichologai atkartoti lyg veidrodyje, judesius ir mimiką daug paprasčiau, nei kardinaliai pasikeisti pačiam. Tokio atkartojimo įpročiai nėra tvirti, todėl išnyksta, kai tik susidomėjimą sukėlęs žmogus jums tampa nebe toks įdomus.
Kiek save atsimenu, visada taip dariau
Yra įpročių kurie tęsiasi nuo tolimos vaikystės. Tarkim, vaikas nei iš to, nei iš šio, pradeda kramtyti nagus. Iš pradžių ant didžiojo piršto, po to ant likusių. Nelygus nago kraštas sukelia norą jį išlyginti, ir vaikas krapšto pirštus ir odos šerpetas. Visus tokius vaikiškus įpročius psichologai vadina neurologiškais. Neurologinis įprotis atsiranda tada, kai jaudinančioje situacijoje žmogus negali išreikšti savo jausmų žodžiais ar audringomis emocijomis. Mažam vaikui paprasčiausiai nepakanka žodžių, kad išsakytų viską, kas susikaupė širdelėje, ir minčių, kad tuos žodžius susistemintų. Taip ir atsiranda nervinis tikas, lūpų, nagų kramtymas, plaukų trynimas. Tėvai skelbia karą negražiam įpročiui: „Tuoj ištepsiu pirštus garstyčiomis!“, „Gal tu dar ir pirštus ant kojų pagriaužk“, muša per rankas, bara, pastoviai tampo. Deje tuo metu jie patys nė neįtaria, kad tik užtvirtina įprotį visam gyvenimui. Iš tikrųjų įpročių geriau visai nepastebėti, nei skelbti jiems karą. Verčiau pasistenkite, kad vaiko rankos būtų užimtos, duokite jam žaislą, saldainį, pabučiuokite. Per keletą mėnesių įprotis gali dingti pats.
Dauguma žmonių mano, kad norint atsikratyti nemalonaus įpročio reikia būti valingam. Toks požiūris yra savaip pavojingas. Žmogus, manantis, kad jam paprasčiausiai nepakanka savitvardos, gali panaudoti tai pateisindamas savo nesugebėjimą kontroliuoti įpročius. O iš tikrųjų išsiskirti su jais ne taip sunku, reikia tik žinoti kaip.
Jei jūs buvote uolus ir darėte viską, kaip reikia, tai po trijų savaičių jausitės visiškai laisvu žmogumu. O juk tai toks malonumas!
Programa, kaip atsikratyti žalingų įpročių
1. Visų pirma jums reikia suvokti, kokiose situacijose jūsų įprotis dažniausiai pasireiškia. Nepatingėkite, įsigykite sąsiuvinį, kur kasdien aprašysite visas situacijas, susijusias su nekenčiamu veiksmu. Po savaitės viską gerai išanalizuokite. Išskirkite jausmus ir mintis, nuo kurių priklauso tie veiksmai.
2. Po kurio laiko jūs pajusite, kad jūsų „toks artimas širdžiai“ įprotis nors dar visai neišnyko, bet jau tapo jums svetimas ir atstumiantis. Tarkim, jūs pripratote iki kraujo nukramtyti odeles apie nagus. Jei jūs tai anksčiau darydavote „mechaniškai“, tai yra nesuvokdami, tai dabar neramioje situacijoje pajusite stiprius trukdžius – nelemtos šerpetos jums net trukdys ir atitrauks dėmesį nuo problemos. Šis atradimas bus jums netikėtas, ir labai norėsis grįšti prie savo išsigelbėjimo – „brangiojo“ įpročio. Svarbiausia – nepasiduokite tokia pagundai ir nepraraskite kontrolės.
3. Dabar reikia apdovanoti save už kančias. Tai geriausia padaryti keičiant vieną įprotį kuo nors kitu. Žmonėms, kurių įpročiai susiję su rankomis (gestikuliavimas, nagų kramtymas, spragsėjimas pirštais, įprotis pešioti plaukų galiukus, laikrodžio dirželį ir pan.) labiausiai tiks koks nors nedidelis apvalus daiktas, sunkokas, vėsus ir malonus liesti, pavyzdžiui, stiklinis rutuliukas. Jei įpročiai „oraliniai“, tai yra susiję su burna (tai ir rūkymas, lūpų kandžiojimas ar net žodeliu – parazitu užteršta kalba), reiktų paliesti lūpas kuo nors šaltu – ledo gabalėliu, metaliniu daiktu ar akmenuku. Jei tai „kojinis“ įprotis (kojų drebinimas, trūkčiojimas, trepsėjimas) – atsistokite į „trečią“ poziciją (kulnai kartu, kojų pirštai į įšorę).
Nebijokite, šis laikinas pakaitalas neprikibs ir netaps nauju įpročiu.